LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS INSTITUTAS

LITERATURA IR KALBA

XXI

VYR. REDAKTORIUS J. LANKUTIS

СА

VILNIUS 1990

LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ KALEOS IR LITERATŪROS INSTITUTAS

MAIRONIS

We

VILNIUS 1990

ВВК 83.311 Li 551

Redakciné kolegija: K. DOVEIKA, A. SAMULIONIS, V. VANAGAS

4603020102—154 , M 852(08)—90 ISBN 5—415—00252—9

= € „Vagos“ leidykla, 1990

PRATARMĖ

Jonas Mačiulis-Maironis — lietuvių atgimimo dainius, viena iš- kiliausių figūrų lietuvių poezijoje. Geriausieji jo kūriniai giliai įaugo į tautos sąmonę, žadino žmonėse nacionalinio samoningu- mo jausmus, laisvės troškimą, meilę gimtajam kraštui. Maironio kūryba sudarė savitą tematikos, eilėdaros, poetinės raiškos mo- kyklą, turėjusią didelį poveikį tolesnei lietuvių poezijos raidai. Tad šiam įžymiajam lietuvių literatūros atstovui, kurio 125-to- sios gimimo metinės 1987 m. buvo plačiai ir iškilmingai pami- nėtos mūsų respublikoje, ir skiriamas šis „Literatūros ir kalbos“ tomas, pratęsiantis vienam rašytojui skiriamų šio tęstinio leidinio tomų tradiciją ir principus.

Pirmoje knygos dalyje spausdinama jubiliejinių renginių me- džiaga. Iš pradžių pateikiamos kalbos, pasakytos iškilmingame Maironio gimimo metinių minėjime, kuris įvyko 1987 m. spalio 26 d. Lietuvos TSR valstybiniame akademiniame dramos teatre: jubiliejaus Organizacinės komisijos ir Lietuvos TSR rašytojų są- jungos valdybos pirmininko A. Maldonio įžanginis žodis, filol. m. dr. V. Zaborskaitės pranešimas, dalyvių pasisakymai. Apie Mai- ronio poezijos reikšmę lietuvių literatūrai ir kultūrai, jo atmi- nimo saugojimą minėjime kalbėjo poetas S. Geda, Lietuvių li- teratūros tarybos prie TSRS rašytojų sąjungos pirmininkas prof. L. Ozerovas, latvių rašytoja M. Svyrė, Raseinių rajono Betygalos vidurinės mokyklos mokytojas A. Juška, svečias iš Kijevo, Mai- ronio metinių paminėjimo Ukrainoje komisijos pirmininkas, poe- tas ir kritikas D. Belousas. Liaudies poetas Just. Marcinkevičius perskaitė jubiliejaus proga sukurtą eilėraščių ciklą „Pavasario balsai Pasandravy".

Atskirą leidinio poskyrį sudaro pranešimai, perskaityti Lietu- vių kalbos ir literatūros instituto surengtoje mokslinėje konie- rencijoje, kuri įvyko 1987 m. lapkričio 19—20 d. Čia pirmiausia spausdinamas akad. J. Lankučio įžanginis žodis. Toliau dedami filol. m. dr. V. Zaborskaitės, filol. m. dr. V. Daujotytės, filol.

5

m. dr. V. Kubiliaus, filol. m. dr. K. Nastopkos, filol m. kand. S. Žuko, literatūros tyrinėtojo M. Jonaičio, filol. m. dr. J. Sto- nio, filol m. kand. I. Slavinskaitės, filol. m. kand. R. Sidera- vičiaus, filol. m. dr. L. Gineičio, filol. m. kand. R. Mikšytės, filol. m. kand. P. Jokimaitienės, prof. V. Landsbergio, muziejininkių G. Navašinskienės ir P. Genevičiūtės pranešimai. Mokslinės kon- ferencijos pranešimų tematiką leidinyje papildo keletas straips- nių: filol. m. Капа. L. Gudaičio „Trys susitikimai“ („Nemunas“, 1987, Nr. 6, remdamasis 1987 m. birželio 18 d. jam parašytu D. Mušinskaitės laišku, autorius šį straipsnį praplėtė ir patiksli- no); filol. m. dr. V. Žuko „Archyvo smulkieji tekstai", filol. m. kand. I. Slavinskaitės „Maironis: tekstas — rankraštis — publi- kacija“ (straipsniai parašyti specialiai šiam leidiniui); filol. m. dr. J. Lankučio „Maironio dramaturgija“ (,Pergalé", 1987, Nr. 11); rašytojo A. Vaičiulaičio „Maironis enciklopedijose ir leksikonuose" („Aidai“, 1983, Nr. 4).

Bendrą respublikoje vykusių Maironio jubiliejinių renginių vaizdą galima susidaryti iš tome pateikiamos trumpos šių rengi- nių kronikos.

Antroji tomo dalis skiriama epistolinei ir archyvinei me- džiagai.

Tome spausdinamas 51 Maironio laiškas, rašytas lietuvių ir lenkų kalbomis. Be abejo, tai tik dalis rašytojo korespondencijos, kiti laiškai greičiausiai yra dingę, bent jau nėra žinomi literatū- ros tyrinėtojams. Nepavyko aptikti net kai kurių čia publikuo- jamų laiškų originalų: šių laiškų tekstas pateikiamas iš periodi- kos, kur jie buvo paskelbti tuoj po rašytojo mirties. Adresatų tome taip pat negausu, kiek intensyviau Maironio koresponduo- ta tik su A. Jakštu-Dambrausku ir L. Gira, su jais laiškų auto- rius svarstydavo ir literatūrinius klausimus. Bet dažniausiai išli- kusiuose laiškuose kalbama apie asmeninius, buities reikalus, ano meto politinio bei kultūrinio gyvenimo akiualijos iškyla tik epizodiškai. Nepaisant to, publikuojami laiškai padeda geriau suvokti atskirus reikšmingus Maironio gyvenimo momentus, su- pažindina su poetui artimais žmonėmis, bent šiek tiek atskleidžia jo vidaus pasaulį.

Nemaža vietos tome skirta dokumentinei medžiagai. Pateikia- mos kelios Maironio autobiografijos. Ilgametę pedagoginę rašy- tojo veiklą ryškina dokumentai iš Peterburgo dvasinės akademi- jos, Kauno (Žemaičių) kunigų seminarijos, Kauno universiteto, kur Maironis dėstė ilgus metus, įgijo mokslo laipsnius bei gar- bės titulus. Skyriaus pabaigoje — dokumentai apie Maironio li-

6

за bei mirtį, rašytojo testamentas, įvairūs aktai dėl atminimo įamžinimo. Visa ši medžiaga vertinga Maironio biografijos tyri- néjimams.

Didele leidinio даЦ sudaro atsiminimai apie Maironj Jie su- rinkti i$ įvairių asmenų, kurie arba patys juos yra parašę, arba papasakoję atsiminimų rinkėjams. Tome taip pat perspausdina- ma atsiminimų iš ankstesnių publikacijų, kurių dauguma skelbta šiuo metu sunkiai prieinamuose leidiniuose. Ši dalis suskirstyta į penkis skyrius: „Tėviškėje“, „Peterburge“, „Kauno kunigų se- minarijos rektorius“, „Namų aplinka Kaune, viešnagės“, ,Sąly- čiai su kultūriniu gyvenimu“. Pirmame skyriuje pateikiama uni- kalių pasakojimų apie būsimojo poeto vaikystės ir paauglystės metus, apie šeimos santykius gimtojoje pastogėje, čia patirtus įspūdžius ir išgyvenimus. Iš keliolikos poeto gyvenimo Peterbur- ge metų aisiminimų išlikę nedaug, todėl čia jie imami iš spaus- dintų šaltinių. Daugiausia atsiminimų leidinyje apie rašytojo gyvenimą ir veiklą Kaune po 1909 m. Iš tų pasakojimų akivaiz- džiai ir detaliai atsiskleidžia ne tik autentiškas Maironio, Kauno kunigų seminarijos rektoriaus ir Kauno universiteto profe- soriaus, paveikslas, bet ir rašytojo namų aplinka, gyvenimo būdas, pažintys, charakterio savybės. Taigi leidinyje spausdinami atsimi- nimai padės geriau pažinti Maironio asmenį, gyvenimą ir kūrybą, rašytojo gyventąjį laikotarpį bei literatūrinę to meto atmosferą. ros muziejaus (nuo 1989 m.— Maironio lietuvių literatūros mu- ziejus) bei Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynų, pagrindiniai jos rinkėjai — muziejininkė P. Genevičiūtė ir moky- tojas R. Adomavičius. Pastarasis taip pat parengė išsamią Mai- ronio kūrinių ir raštų apie jį bibliografiją, kuri bus išleista atski- ra knyga.

Leidinio pabaigoje spausdinamas išsamus muziejininkės G. Navašinskienės sudarytas Maironio bibliotekos katalogas.

Epistolinį tomo skyrių parengė K. Doveika ir V. Vanagas, dokumentinį — V. Žukas, memuarinį — K. Doveika ir A. Samu- lionis,

ISKILMINGAS MINĖJIMAS VILNIUJE

ALFONSAS MALDONIS

IZANGINIS ZODIS ISKILMINGAME MAIRONIO MINÉJIME

Gerbiami draugai,

Pradedame iškilmingą vakarą, skirtą lietuvių literatūros kla- siko, nacionalinio atgimimo dainiaus Maironio 125-sioms gimimo metinėms.

Švenčiame didžiojo poeto gimimo sukaktį. Greit priartės ir ki- ta data — šimtmetis nuo pirmojo „Pavasario balsų“ leidimo. Tik šimtmečio ilgumo istorijos keliai, o kaip daug kas pakito mūsų gyvenime per šitą tokį audringą laikotarpį. Kito politinės ir vi- suomeninės sąlygos, kito ir dvasinio gyvenimo orientyrų, kultū- ros ir literatūros vertybių hierarchija. O tuo tarpu Maironio poe- zija, nepaisant to, kad ji kartais daugiau, kartais mažiau viešu- moje buvo girdima, vienaip ar kitaip keliama į šviesą, mums, visiems kartu ir kiekvienam atskirai, liko tokia pati artima, tik- ra, kelrodiška, likiminé. Ji visada buvo mumyse ir liko su mu- mis. Ji nepatyrė nutolimų ir sugrįžimų prie jos, ji neatrandama vėl iš naujo iš chrestomatijų ir foliantų, ji kiekvienai kartai tar- si įplaukia į širdį su gimtu žodžiu, su galingų jo žodžių nešama daina. Praėjo beveik šimtas metų, o mes vis tiek Maironio žo- džiais, Maironio posmais galime kalbėti apie visus esminius savo nacionalinės būties klausimus. Maironis tarsi davė mums nekin- tantį savo gimtosios žemės regėjimą, jos istorijos sampratą ir jos ateities viziją, tėvynės dangaus spalvą, upių tekėjimą, žmogaus ir gamtos charakterio suvokimą, jo tipą. Jau apvilktą sakramen- taliais žodžiais, jį atpažįstame ir su skausmu, ir su džiaugsmo alpuliu — ar giedros išaušta pavasario dienos, ar krinta nuo dal- gio Žvangučiai lankos, ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos. .. Ant šito netrupančio pamato išaugo mūsų nacionalinė savimonė, demokratijos principų suvokimas, etinės ir estetinės nuostatos. Su Maironio poezijos įsisąmoninimu, galima sakyti, pradėjo for-

10

muotis naujas mūsų tautos dvasinio ir kultūrinio gyvenimo etapas.

Maironio asmenybė, gyvenimo kelias ir kūrybos reikšmė, kad ir išgyvendama pakilimus ar atoslūgius viešajame gyvenime, nie- kada nebuvo atsidūrusi už visuomenės gyvenimo ribų. Nuolat buvo leidžiama — įvairaus tipo leidiniais ir įvairiam skaitytojui skiriama — jo poezija, kapitaliniuose literatūros istorijos darbuo- se, monografijose, specialiuose ar bendresnio pobūdžio straips- niuose tyrinėjamas ir nušviečiamas jo kūrybinis palikimas. Atsi- kratant idealizavimo, taip pat ir vulgaraus sociologizavimo buvo tolydžio artėjama prie istoriško, objektyvaus didžiojo mūsų poe- to kūrybos vertinimo. Šia proga norėtųsi dar kartą pabrėžti Kos- to Korsako mintį, jog „mūsų marksistinis literatūros mokslas ir kritika jau atliko pagrindinį darbą įvertinant Maironio literatū- rini palikimą, išryškinant jo būdinguosius idėjinius-tematinius ir meninius bruožus, atskleidžiant jų vidinius prieštaringumus ir kartu objektyvią reikšmę bei išliekamąją vertę“. Buvo rūpina- masi poeto atminimo įamžinimu. Prieš dešimtmetį Kaune respub- likos vyriausybės rūpesčiu iškilo monumentalus Maironio pa- minklas, kurį sukūrė skulptorius Gediminas Jokūbonis. Nemaža darbų atlikta poeto 125-ųjų metinių išvakarėse. Kaune Literatū- ros muziejuje memorialiniame bute po restauracijos lankytojus sutiks poeto svetainė, reikšmingų to meto literatūrinių susitiki- mų vieta. Pagaliau atlikti nemaži poeto gimtinės tvarkymo dar- bai Raseinių rajone. Pasandravį ir Bernotus sujungė Maironio ta- kas ir ateityje ši brangi kiekvienam mums vieta gali tapti reikš- mingu literatūriniu memorialu. Parengtas naujas Maironio raštų tritomis, kuris apims visą jo grožinę kūrybą. Išėjęs pirmasis to- mas liudija apie kokybiškai naują poeto kūrybos publikavimo, jos tekstologinio parengimo ir mokslinio komentavimo pakopą. Poeto atminimas bus įamžintas ir Vilniuje, jo taip gražiai apdai- nuotame mieste viena iš gatvių bus pavadinta jo vardu.

Jubiliejinių renginių estafetę perims Kaunas ir Kijevas, įvyks Maironio kūrybiniam palikimui skirta mokslinė teorinė konferen- cija, vyks jo atminimui skirti literatūros vakarai, kūrybos skai- tymai. Maironio poezija buvo ir lieka gyva, aktyviai veikianti mūsų dvasinio gyvenimo, mūsų nacionalinės kultūros dalis.

Draugai!

Jubiliejiniame vakare dalyvauja LTSR Aukščiausiosios Tary- bos prezidiumo pirmininkas Ringaudas Songaila, LKP CK sekre- torius Lionginas Šepetys, LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiu- mo pirmininko pavaduotoja Vanda Klikūnienė, LTSR Aukščiau-

11

siosios Tarybos pirmininko pavaduotojas liaudies poetas Eduar- das Miezelaitis, LTSR Ministru Tarybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Česnavičius, respublikos kultūros ministras Jonas Bielinis, kiti atsakingi darbuotojai. Prezidiume Maironio jubilieji- nės komisijos nariai, liaudies rašytojai, kultūros ir švietimo dar- buotojai. Jubiliejinėse iškilmėse dalyvauja dvasininkijos atsto- vai, atvyko svečių iš Maskvos, Kijevo, Rygos. Iškilmingą vakarą pradedame.

VANDA ZABORSKAITĖ

ISTORIJA, KULTŪRA, ŽMOGUS MAIRONIO POEZIJOJE

Jau antras šimtas metų eina nuo to laiko, kai 1885 m. „„Auš- roje" buvo išspausdintas pirmas Maironio eilėraštis. Antrą šimt- metį jis gyvena mūsų literatūrinėje sąmonėje, veikdamas ja tai akivaizdžiomis įtakomis, tai vien daugiau ar mažiau įsisąmonin- tu pačiu savo buvimo faktu. Kartu jaučiame, kad Maironio spin- duliavimo erdvė yra platesnė negu tik literatūra. Prieš ketvirtį amžiaus, Maironio gimimo 100-ųjų sukaktuvių minėjime, V. My- kolaitis-Putinas pasakė: ,Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie“. Šian- dien prisijungiame prie tų žodžių. Iš tikrųjų Maironio poezija yra vienas iš reikšmingųjų tautos dvasinio gyvenimo komponen- tų, formuojantis tautos pasaulėvaizdį, motyvuojantis jos sociali- nę elgseną. Daugelis mūsų vaizdinių, emocinių reakcijų ir spren- dimų, etinių ir estetinių nuostatų įsišakniję Maironio poezijoje.

Maironis nebuvo teoretikas, ideologas, naujų politinių ar filosofinių idėjų kūrėjas, bet jis, kaip menininkas, buvo jų reiš- kėjas. Jis suėmė savin epochos dvasią ir su nepaprasta menine įtaiga ją išsakė — išsakė, kas joje buvo gyvybingiausia, kas ati- tiko istorinio proceso kryptį ir buvo svarbiausia tautos egzisten- cijai.

Maironio meninis pasaulis susiklostė 1885—1905 m. Nors vė- liau dar parašyta iškiliausių kūrinių, bet šis dvidešimtmetis yra tas laikas, kai Maironio poetinis pasaulis įgijo visus esminius bruožus. Kartu tai be galo svarbus lietuvių poezijos raidos eta- pas. Anksčiau buvo K. Donelaitis ir A. Baranauskas, paskui — Putinas, B. Sruoga ir ketvirtojo dešimtmečio lyrikų plejada, o toliau ir visa lietuvių poezija iki pat mūsų dienų. Maironis — būtina grandis tarp šių dviejų istorinių blokų. Be jo ankstyves- nis literatūros etapas būtų buvęs tarsi neužbaigtas, ir nebūtų galėję būti to, kas atėjo vėliau.

Minétame dvidešimtmetyje lemiama data — 1895 m. Tada pasirodė „Pavasario balsai“, „Tarp skausmų į garbę", „Kame iš- ganymas?" — lyrika, poema, poetinė drama. Maironis parodė meninio žodžio galimybes visose trijose literatūros rūšyse ir su- kūrė meninį universumą, su kuriuo susilyginti savo prasmių ho- rizontais ir žodžio įtaiga ano meto lietuvių literatūroje negalėjo niekas. Šito tad universumo centre atsistojo žmogus, atsisklei- džiąs esminiais savo būties parametrais. Jo santykis su tauta, jos istorija ir kultūra yra čia svarbiausias.

Tauta Maironio poezijoje — pagrindinė pasaulio istorijos ka- tegorija. Pasaulio istorija jam yra tautų istorija. Iš čia kiekvie- nos tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas. Istoriją Mai- ronis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į kelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią aukščiausiojo būties principo tikslus. Ši būklė — tautų lygiateisiškumo įgyvendini- mas. Lietuvos atsistojimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poe- tui — ne vien sava tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią — Amžinosios Teisybės ir Meilės — sankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius ( „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys!").

Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos proceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos džiaugsminga to- nacija, jaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai gir- dimas pasaulio istorijos pulsas, sutampąs su savo tautos istorijos tėkme („Aplinkui jau žydi visur atgimimas, / Išpančiotos tautos gyvuoja laisvai. / Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas, / Ir Lietu- vai laisvės išauš rytmečiai!“). Gyvenamasis laikotarpis Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypač mažų tautų, kurios ilgai bu- vo iškritusios iš pasaulio istorijos vyksmo, o dabar vėl į jį su- grįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės, apsisprendimo, lygy- bės principų visuotinį galiojimą ir reikšmingumą. Savo tautą jis mato didžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautų likimo bendrininkę, anų likimuose ir žygiuose jam atsiskleidžia savosios tautos kelias, į kurį išvesti tautą yra jo kartos istorinė misija, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai ypatingą atsakomybę.

Tautos istorijos reflektavimas yra viena iš esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje atsiveria trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tau- tos „užmigimo“, ,apmirimo" amžiai іг yra atgimimo laikas.

14

Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija i$ dalies pratesé XIX a. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa lakoniš- ką ir įspūdingą išraišką. Maironiui savitas atrankos ir koncentra- cijos menas leido duoti tautai „senovės mitologiją“ — Gedimino, Kęstučio, Birutės Lietuvą, kur „...Vytautas didis garsiai viešpa- tavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“, kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo“, kur „mūsų tėvynė ir buvo, ir bus“. Tai Lietuva, plytinti mitiniame laike, kai „kalbos nemindžiota gimtinės, / Nė dainų mūsų Lietuvos“. Šių vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinė energija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokia- ma analogija su gyvenamuoju metu. Tolimų laikų karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtis siejosi su pasipriešinimu carizmui ir su jo aukomis („Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai; / Jie my- limą Lietuvą gina; / Kam nusviro galva, tam dangaus angelai / Vainiką iš diemantų pina“).

Senoji Lietuva, pagal Maironio istoriosofinę koncepciją, pa- saulio istorijos procese dalyvavo visų pirma karinėmis ir politi- nėmis formomis. Ji sukūrė valstybę, organizavusią Žalgirio per- galę ir gynusią Europą nuo turkų ir totorių antplūdžio. Kultūros sferoje ji davė unikalaus poetiškumo mitologiją ir dainas, kurias, anot Maironio, „didžiausias vokiečių poetas Goethe <...> va- dino poezijos perlu“. Bet dėl tragiškų istorinių aplinkybių jai nebuvo lemta įsitvirtinti Europos tautų bendrijoje. Pragaištingą vaidmenį atliko tai, kad, pavėluotai priėmusi krikštą, lietuvių tauta pasijuto „tarytum perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pa- sitikėjimo savimi ir ėmė merdėti“. Laipsniškai ji neteko savo šviesuomenės, valstybinio savarankiškumo. Ji tarsi apmirė ir penketą amžių laukė atgimimo.

Šio laikotarpio tautos būtis siejama su mirties ir prisikėlimo mitologija — tiek bibline, tiek ir senosios agrarinės kultūros. Tuo pagrindu iškylančios istorinės koncepcijos optimizmo ne- gali nubraukti jokie kentėjimai, nelaimės, vargai, nes prisikėli- mas yra nenugalima pasaulio vyksmo jėga: po žemę sukausčiu- sios žiemos visados ateina pavasaris, žemėje palaidotas grūdas visados pakyla gyvybės želmenimis, po nakties visados išaušta

rytas — iš tokių ir panašių vaizdinių formuojasi būdingiausios Maironio metaforos. Idealus pasaulio būvis poetui — laisvų tautų bendrija, į ku-

rią veda objektyvus istorinės pažangos dėsnis. Galutinių istorijos tikslų požiūriu jis yra moralus. Užtat tautų pavergimas yra nusi- kaltimas „švenčiausioms teisybėms ir tiesoms", ir už jį baudžia pati istorinio proceso eiga: „Bet amžių baisi Nemezida užslinks! /

15

Ji eina kaip Dievo rūstybė. / Galinga pirmiausiai gal sau išsi- rinks: / Prieš ją krito Romos galybė“. Teisybę, teisingumą Mairo- nis išpažįsta kaip aukščiausią pasaulio principą, kuriuo pagrįsta moralinė pasaulio tvarka. Užtat teisinė sąmonė yra poetui svarbi kultūros sudėtinė dalis. Su juridinės veiklos sfera yra susiję daugelis Maironio poemų personažų, o ir paties Maironio dakta- ro disertacija yra „Paskaitos apie teisingumą ir teisę“. Visoms tautoms jis nori teisėtumu pagrįstos demokratinės tvarkos: ,,Tau- ta tai nėra savastis / Karalių! Josios ateitis, / Ir jos valdžia, ir jos likimas / Tur prigulėt nuo jos žmonių!"

Atgimimas Maironiui yra esminis posūkis tautos istoriniame kelyje. Tai sugrįžimas į pasaulio istorijos eigą, atbudimas iš il- gaamžės neistorinės būties. Maironio istorinės koncepcijos nau- jumą žymi jos atvirumas. Poetas suvokia tautos istoriją kaip nu- kreiptą į ateitį. Jis duoda tautai naujus laiko matmenis, kalba apie ją ne tik būtuoju, bet ir būsimuoju laikų.

Silpnas kultūros prado reiškimasis pakirto senąją Lietuvos valstybę — tokia Maironiui svarbiausioji Lietuvos istorijos pamo- ka. Dabartis privalo visas tautos jėgas sutelkti kultūros kūrybai — vien tai garantuoja tautos gyvybę ir ateitį, Maža tauta yra stip- ri kultūros didumu. Kultūros vertės motyvas į jo poeziją ateina ankstyviausiuose kūriniuose. „Lietuvos“ poemėlėje greta praei- ties istorijos didvyrių stojasi Donelaitis, L. Rėza, broliai Juškos, A. Mickevičius ir ypač A. Baranauskas, kuris laikomas didžiau- siu atbundančios Lietuvos dainium, pirmuoju atgimimo reiškėju. Keičiasi žmogaus asmeninės vertės kriterijai. Su senovės Lietu- va siejosi „didvyrių“, „milžinų“ figūros. Dabar didvyriai ir mil- žinai nebe karinių žygių herojai, o kovotojai ir kentėtojai už naują tautos būtį, už pergales dvasios regionuose, kovotojai ne ginklų, o valios jėga ir ištverme, kultūros vertybių kūrėjai.

Dvasinė kultūra Maironiui yra tautos gyvybės apraiška ir garantas. Šitoks požiūris yra jo tautinės programos kertinis ak- muo.

Pirmoji, aukščiausioji kultūrinė vertybė Maironiui yra kalba. Ją jis ne tik poetizuoja savo eilėraščiuose, bet visa savo kūryba atskleidžia jos galimybes. Jo talentas visų pirma ir pasireiškė kalbos sferoje. Poetinis žodis, liaudies dainoje žėrėjęs daugelį šimtmečių, rašto kalboje gludintas nuo A. Kulviečio, S. Rapolio- nio ir M. Mažvydo laikų, Maironio kūryboje prasiskleidė iki tol neregétu skambumu, vaizdingumu ir raiškumu. Jis sukūrė tokių įvaizdžių ir metaforų, tokį žodžio intonacinį ir ritminį lankstu- mą, kuriuo galėjo išsakyti visą žmogaus gyvenimo pilnatvę. Jis

16

kalbėjo apie tokius dalykus, kurių ištarti ir pavadinti iki jo nie- kas nemokėjo ir net nebandė. Jis suvokė svarbųjį savo laiko tikslą: lietuvių kalbą iš buitinės kalbos paversti kultūros kalba. Čia jis matė esminę savo, kaip poeto, misiją ir ją vykdė su di- džiausios atsakomybės pajautimu. Pirmosios savo poemos „Tarp skausmų į garbę“ pratarmėje jis 1893 m. rašė būgštaująs, kad jo skaitytojams poemos „rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, ei- sena gana sunki”, ir toliau tęsė: „Bet neužmirškit, broliai, jog ei- nu keliu visai nauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatin- gai poezijoje visai dar neišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia nekartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį išreiški- mą savo mislés". Maironio poezijos leidimai rodo, kaip rüpes- tingai jis dailino ir tobulino savo kalbą, kol ji lietuvių poezijai tapo klasikine norma,

Maironiui rūpėjo ne tik meno, bet ir mokslo kalba. Jis run- gėsi su kalbinę medžiaga, versdamas iš lotynų kalbos į lietuvių savo „Paskaitas apie teisingumą ir teisę“, stengdamasis turtinti filosofinę terminiją. Džiaugdamasis 1920 m. steigiamu Lietuvos universitetu, jis į pirmą vietą kėlė tai, kad mokslas čia bus ku- riamas lietuvių kalba, turėdamas mintyje, kad juo platesnės in- telektualinio gyvenimo sritys atsivers lietuvių kalbai, tuo kalba taps tobulesniu, tikslesniu ir lankstesniu dvasinio tautos gyveni- mo instrumentų. Jam rūpėjo lietuvių kalbos situacija mokyk- lose, ir kai tik po 1905 m. revoliucijos atsirado galimybė įvesti Lietuvoje lietuvių kalbą bent kaip atskirą discipliną, jis daly- vauja sudarant lietuvių kalbos pirmąją programą.

Poetinėje kultūros koncepcijoje, kurią Maironis skelbė lyri- koje, deklaravo poemose, jis į „kultūros“ vietą dažnai metoni- miškai deda „mokslą“:

Daugiau mokslo vyrų! Galingas jų žodis, Ką gal Lietuva, svetimtauciams parodys, Jos vardą aukštai užrašys!

Į mokslą! Į mokslą su norais giliais!

Jis vardą lietuvių apdengs spinduliais! Jis mūsų didvyrių Iopšys.

Atvejų atvejais jo poemose aukštinami mokslininkai, meninin- kai. Bet rūpi jam, žinoma, tautos dvasinės kultūros visuma — vi- sa tai, kas gali augti, nešti vaisių tik kaip visuminio tautos gy- venimo dalis, surišta su tautos istorine patirtimi, atremta į praei- ties kultūrinę tradiciją.

2—2297 17

Per kultūrą reiškiasi tautos gyvybė, ir kultūros nacionalinis savitumas Maironiui nėra problemiškas, koks jis taps ateinan- čiai menininkų kartai. Lietuvių kultūra remiasi neabejotinų savitų etniniu valstietišku pagrindu („Jei nori atrasti lietuvį šiandie- ną, / Jieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai“). Kalba, tautosaka, papročiai, dorovinės normos — visa tai, pakelta į aukštesnį są- moningumo lygį, susieta su istorinio tęstinumo mintimi, su pilie- tine ir politinę savivoka, ir sudaro jam lietuvių kultūros visumą, kurią jis reiškia ir aukština poetinėmis emblemomis. Jo santy- kio su tautos kultūra poetinė kvintesencija yra „Raseinių Mag- dés" įžangos pirmieji posmai: „Mylėk, lietuvi, tą brangią že- mę... Mylėk jos kalbą, senovės būdą... Mylėk prabočių kapus garbingus. . ."

Tautos kultüros savitumas Maironiui ne tik savaime supran- tamas, bet ir labai svarbus. Tačiau ji nefunkcionuoja poetui už- daroje ir apribotoje erdvėje. Ji yra atvira pasaulio kultūrai, dar daugiau — jos egzistavimo prasmė ir pateisinimas yra jos įnašas, jos dalyvavimas visuotinėje pasaulio tautų kultūroje.

Maironio tautos ir kultūros samprata esmingai susijusi su au- gimo ir tobulėjimo idėja. Tikroji tėvynės meilė jam yra norėji- mas, rūpestis ir pastanga, kad tautos kultūra įgautų universalią vertę, taptų žmonijos kultūros dalimi.

Tautos gyvenimas ir skleidimasis istoriniame laike nėra sklan- dus ir savaiminis, jis „neina kaip saulė ramiai, be karionés": jis yra grumtynės tarp melo ir tiesos, istorinio regreso ir pažangos jėgų. Keitimasis, mainymasis ir drauge augimas, tobulėjimas yra istorinis dėsnis. Bet žmogus šiame procese nėra bevalė ir bejėgė istorijos jėgų blaškoma būtybė. Maironio kūryboje, visų pirma poemose, svarbi yra tautinio apsisprendimo situacija. Ji suriša individą su pasaulio istorijos procesu, rodo žmogaus priaugimą arba nepriaugimą prie gyvenamojo momento, istorinio proceso krypties suvokimą arba nesuvokimą. Šis apsisprendimas nėra vien intelektualinis aktas. Jis Maironiui yra susijęs su etinėmis pareigos ir atsakomybės kategorijomis. Žmogui neduota kitokios buvimo formos kaip buvimas tautoje. Tradicinėje kultūros fa- zėje šis būvis natūralus, instinktyvus, nereflektuojamas („čia mo- čiutė užlingavo raudomis mane...", „čia užaugau, iškentėjau aš kančias visas...“). Bet vėlyvesnėse ir dinamiškesnėse kultūros stadijose tautinė priklausomybė tampa problematiška. Ji reika- lauja sąmoningo identifikavimosi su viena ar kita tauta; reika- lauja mąstymo, argumentuoto pasirinkimo, reikalauja neužsi-

18

sklęsti bemintéje, inertiškoje buityje, nepasiduoti žemiems sava- naudiškumo ir servilizmo potraukiams. Šis apsisprendimas pasta- to žmogų prieš išdavystės — ištikimybės dilemą. Pasirinkti savo tautos išsižadėjimą Maironiui lygu išduoti motiną. „Išgamos“, „tautos pabėgėliai" Maironio smerkiami pikčiausiose satyrose. Priešingai — žmogaus sutapimas su savąja tauta visados aukšti- namas ir poetizuojamas. Ši žmogaus situacija pasaulyje Maironio poezijoje yra ypač pabrėžta ir sureikšminta. Mūsų kultūroje su- vokiame būtent Maironį kaip iškiliausią žmogaus ir tautos ryšio reiškėją.

Maironio poetinio pasaulio žmogus yra įsišaknijęs savo meto istoriniame laike, o kartu būna universalioje žmogiškos paskir- ties ir lemties situacijoje. Žmogus čia nėra savo paties matas, jis susietas su kažkuo didesniu ir bendresniu. Pasaulio vyksmas yra žmogaus, jo individualios būties reiškimosi scena, ir jo gy- venime galioja tie patys kovos ir įtampos dėsniai. Kaip istorijos procese neteisybė, priespauda, smurtas žadina ir tvirtina viltin- gas, gyvybines tautos jėgas, taip ir žmogaus gyvenime kliūtys, kančia, skausmas sužadina dvasinę energiją, kuriamąsias jėgas:

Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens, Kad audra paleidžia upes,

Išlauždamas spragą — kastinę akmens, Krantus, rodos, savo pames.

Bet audra prabėgo: sušvito dangus; Vėl užtvenktas prūdas plačiai;

Tik mala, sujudinęs girnų sparnus, Ir miltais išeina rugiai.

Istorijos procese Maironiui žmogus ne dalyvis, o veikėjas, klausąs vidinio sielos balso, verčiančio kurti naujas gyvenimo formas. Esamybė niekados jo nepatenkina. Veiklos orientyrai jam — Tiesos ir Meilės principai. Gyventi pagal Tiesos reikalavi- mą jam — tai visomis savo dvasios pajėgomis stengtis suprasti pasaulį ir savo vietą jame. O tiesą suradusį protą veiklai, kūry- bingam ir pilnam gyvenimui įkvepia meilė. Ji yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus daro iš meilės, mylédamas, tas le- mia gėrio ir teisybės laimėjimą:

Į darbą, vyrai! Šalį jauną Prižadins meilės rytmetys;

19

Galybė meilės viską griauna: Žiemos ledus ji sutirpdys.

Meilė — universali jėga, sujungianti žmogų ir pasaulį: „... Vien meilę norėtum dainuoti, / Apimti pasaulį, priglaust prie širdies, / Su meile saldžiai pabučiuoti!“ Mylėdamas žmogus pajunta savo dvasios jėgą, išgyvena šviesiausias dvasios akimirkas: „Man ran- ką padavei jautriai / Ir jauną širdį atdarei / Bendros žvaigždės vardu; / Dabar ar juokias ateitis, / Ar sopa verkia man širdis, / Jaučiu ašai už du".

Poetinėje pasaulio sampratoje aukščiausia meilės forma — tėvynės meilė. Maironio poezijoje ji nėra retorinė deklaracija, o pavergia ypatinga poetine energija ir temperamentu. Ji yra aistra, gimininga Platono Erotui, keliančiam sielą į grožio ir gė- rio sferas.

Maironio talento prigimtis, jausenos pobūdis lėmė, kad jo poezijoje dažnu atveju tėvynė ir mylimoji susilieja viename švy- tinčiame ir besimainančiame vaizde, kad tėvynė personifikuoja- ma moters idealizuota figūra. Šitaip yra jo ankstyvojoje poezi- joje, šitaip ir vėlesnio laikotarpio kūryboje. Antroji „Mūsų var- gu" preliudija prasideda meilės lyrika („Iš Danutės akių tai dan- gus, tai naktis; / Jų gelmė — amžina paslaptis!.."). Toliau šis motyvas keičiasi, įgyja naują prasmę ir pabaigoje išsilieja jau- dinančia tėvynės meilės giesme:

Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų, Pasiilgusi saulės dienų!

Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu: Tau pavasario gandą nešu.

Aš tau giesmę nešu, giesmę pilną vilties Po sunkios vakarykščios nakties!

Daug kentėjus, tėvyne, užmirški vargus! Juk tu man naktis ir dangus!

Taip Maironio poezijoje susilieja asmeniškiausi širdies išgy- venimai ir, pasinaudojant Hėgelio formuluote, „tautos interesų, vaizdinių ir siekimų visuma“. Čia skleidžiasi būsenos, kuriomis žmogus pasireiškia tautoje, o kartu atsiveria universalios sielos gyvenimo situacijos. Visa tai turi, kaip sakėme pradžioje, ne tik literatūrinę vertę. Tai ne vien formuoja tautos estetinį jausmą. Maironio poezijos veikiama klostėsi pastaruoju šimtmečiu visa dvasinė lietuvių kultūra, Per tą laiką ne kartą pasikeitė meninis

20

skonis; keitėsi tautos istorinės-socialinės egzistavimo sąlygos; keitėsi gamta, prarasdama savo pirmapradį tyrumą; keitėsi paga- liau ir žmogus, tapdamas vis daugiau rafinuotas ir vis mažiau harmoningas, gal ne vienu atveju prarasdamas gilumos ir aukš- tybių matmenis. O Maironio poezija liko kaip orientyras, kaip pastovus atskaitos taškas, kurio negalime išleisti iš akių, jei no- rime suprasti save, įvertinti savo mokėjimą paklusti pareigai, pajausti atsakomybę, jei norime pažvelgti į savo gyvenimą di- džiųjų Tiesos ir Meilės vertybių šviesoje.

SIGITAS GEDA

PASKUTINYSIS IS TITANU

Gal nekartosiu to, ka mes visi nuo vaikystės žinome, ka mü- 54 tėvai ir seneliai žinojo: kad Maironis — didžiausias mūsų tau- tos poetas. Norėčiau pats save ir kitus paklausti, kodėl jis, o ne kas kitas, pavyzdžiui, ne Donelaitis ar Baranauskas?

Donelaitis vis dėlto yra kitos, Mažosios Lietuvos žodinės tra- dicijos, kito poetinio vyksmo kūrėjas. O Maironį sunkoka įsi- vaizduoti be Baranausko. Viena Maironio frazė apie Baranaus- ką, man regis, yra begalinės svarbos: „Tai tikras mūsų poezijos perlas. Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę..." Baranauskas ir Mai- ronis — du didieji, vienas greta kito stovintys lietuvių poezijos milžinai, nelyginant tėvas su sūnumi. Laikotarpiais, kada kuria- ma didelė poezija, poetai nevaikšto po vieną. Taip po Strazdo eina Vienažindys, rusų poezijoje po Puškino — Lermontovas.

Vieniems atrodo, kad poezija klestinti, kitiems, kad seniai jau numirusi. Vienaip ar kitaip būtų, iš šalies nieko nepadėsi. Kodėl gi ne? — paklaus koks gudragalvis pasaulio taisytojas. Todėl, kad tikroji, dieviškoji poezija yra ir žemiškos, ir nežemiškos pri- gimties, Nežemiškos, kad joje aidų aidužiais atsišaukia visuotinė žmonijos patirtis, platoniškasis mąstymas, pažiūra į daiktus, kai Sie vienu metu ir konkretūs, ir efemeriSki, suabstraktinti kaip pirmavaizdžiai ir idėjos. Koks nors vėjas ar akmuo poezijoje nė- ra tik atitinkamos dalelių struktūros, kartu jie ir begalinių idėjų ženklai, simboliai, antropomorfinės figūros, kaip Homero Aušra raudonpirštė... Dabar poetinis mąstymas pasaulyje nususo, ka- rai ir technokratinės civilizacijos išstūmė klasišką požiūrį į daik- tus, klasikos išugdytą jauseną. Susigrąžinti ją — nežinau, ar bus lengva,

Bet apie maironiškąjį įkvėpimą. Tokia įkvėptis, toks tiesos ir grožio pojūtis galėjo būti subrandintas tik klasikinio Europos palikimo. Poetinis apreiškimas toks įstabus, kad jam nerasi gra- žesnio apibūdinimo kaip nežemiškas. Kitais žodžiais tariant, tai proveržis gražiausių, dieviškų Žmogaus galių.

22

Dabar jau galėčiau pasakyti, kad per visą savo istoriją esa- me turėję tik du poetus, kurie žinojo, kas yra dieviškas poetinis apreiškimas. Tai Baranauskas ir Maironis.

Vidunaktyj taip tyku,— kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelės kraunas. . . Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, Kaip žvaigždelė plevena, gaili rasa krenta.

Kas dar be Baranausko tokius dalykus yra girdėjęs? Baranaus- kas stovi didžiausių pasaulio paslapčių atsklaidos juostoje, nors pats ne tiek apreiškia, kiek apgaili. Gal nebus per stipriai pasa- kyta,— jis neturi savo regimos Mūzos, tiek daug girdi ir mato, bet stokoja judesio, veiksmo. Senovės graikų supratimu, tai die- viškasis poetas, Apolono numylėtinis, tačiau jo dievaitė tarsi bū- tų atsisakiusi jį toliau vesti... Nėra to, ką randame Maironio eilėraštyje, sukurtame 1909 metais:

Išvydau ją, kai vakarinė

Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, O marių erdvė begalinė

Nuo pilno mėnesio tviskėjo.

Gamtos ramumo ir svajonės

Zefyro nedrumsté dvelkimas; Ramiai ilséjos vargo Zmonés, Padangiais skrido seravimas.

Ir į pabaigą:

O ji, padavusi man lyrą, Į tą uzburtq vedė šalį,

Kur takas ašaromis byra, Kuriuo retai kas eiti gali.

Gražybių paslaptis nurodžius, Ji širdį man jausmingą gvildė; Jai stebuklingus davė žodžius Ir ausį dainomis pripildė.

Taip, tiesa tėra tik viena, Maironis išnyra iš gelmių, kuriose brendo didžiausi Europos talentai — Mikelandželas ir Rafaelis, Leonardas da Vinčis, Gėtė, Baironas, Bachas. Jis — vienas iš šitų pavėlavusių milžinų — pakraštyje prie Baltijos, šalyje, vadina- moj Lietuva. Sakau tai be jokio pasipūtimo, be provincialaus per-

23

dėjimo. Kol mes neįsisąmoninsime, i$ kur іг kaip atėjo mūsų di- dieji žmonės ir ko jie iš tikrųjų verti, tuščios bus mūsų nūdienės pastangos.

Maironio poezijos žodžiai tik punktyru nužymi vaizdą пейе- miško poetinio apreiškimo šviesoj. Norėdamas tą vaizdingiau nu- sakyti, prisiminiau įspūdį, kurį daro didžiulių šiuolaikinių japo- niškų viešbučių holuose daugybės veidrodžių atmušami, sklai- domi erdvėje, įvairiais kampais laužomi viduramžių šilkografijos kūriniai. Jausmas, tarsi būtum rutulinio veidrodžio dugne, vidu- ryje, o šviesos ir spalvos perveria tave iš visų pusių. Tai jau am- žinybės dvelksmas, kitaip nepasakysi. Štai tokius amžinybės, idealybės vaizdus, palyginimus, sąskambius dieviškoji Mūza ir šnabždėjo Maironiui.

Kaip sunku gyventi iriųjų formų ir nykstančių šešėlių kara- lystėje! — amžiaus pradžioje yra dejavusi mūsų klasikė Šatrijos Ragana; Maironiui, kaip reta kam, buvo lemta ištrūkti iš šitos laikinumo stichijos, jam geriausiai tinka ir kitas Šatrijos Raga- nos atsidūsėjimas — grožis esąs begalybės atšvaitas... Taigi ne- bijokime prisipažinti, kad su Maironio kūryba esame gavę savo šventraštį — savo Evangeliją ir savo Apokalipsę.

Tam tikrame istorijos tarpsny lietuviams labai rūpėjo geogra- finės erdvės, vėliau bandyta sekti lotyniškais ir graikiškais kūry- bos pavyzdžiais, bandyta tapti tikrais žmonėmis reiškiantis per kitas tautas, lenkėjant ir vokietėjant, ir tik per Baranauską, Mai- ronį būsim galutinai įtikėję savo kūrybinėm galiom, savo, kaip nacijos, pašaukimu tarp tautų. Kodėl būtent taip? Pirmiausia jie suteikė ir mums patiems, ir mūsų istorijai, mūsų gamtovaizdžiui idealybės projekcijas. Visoms tautoms aktualūs dalykai čia pri- pildyti nacionalinės būties ir patirties, suformuluoti tobulai nu- Slifuotais gimtosios kalbos žodžiais.

Jie yra mūsų alfa ir omega, iš jų galime burti sau ir kitiems, juos galime senu daugelio tautų papročiu dėti po galva sergan- Саш žmogui ir dovanoti jaunavedžiams, siųsti į tolimas šalis nu- blokštiems žmonėms, trokštantiems atgaut savo vertę ir žemę po kojom. Jie veidrodiškai mus apgaubę, juose — visos mūsų min- tys apie praeitį, idėjos ir įspėjimai dėl ateities. Greta jų, ypač greta Maironio, kiekvienas galime pasimatuoti savo moralinį ūgį.

Ko gero, tai paskutinis lietuvių poetas. Gal nebus sumenkinta, tariant, kad ir Sruoga, ir Binkis, ir Putinas, ir dar daugelis po jo, iki mūsų pačių — esame daug žemiškesni. Maironiui buvo ap- reikšta, buvo pašnabždėta Dievo; mes, Heidegerio žodžiais, bergž-

24

džiojo laiko, o Elioto žodžiais — bevaisės žemės poetai. Tai di- džioji poezijos drama, kurios dalyviai visi mes, gyvieji. Ir poe- zijos, ir pasaulio drama.

Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, Ir ežeras veržias platyn, —

Banga gena bangą ir bokšto akmuo Paplautas nuvirsta žemyn.

Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną, Griaudindamos jautrią širdį ne vieną.

Ar čia tik apie nykstančią Trakų pilį? Tik apie didingos seno- vės atšvaitus? Ne, tai pirmučiausia kosminės dramos, bėgančio, nesustabdomo ir negrąžinamo laiko, o drauge pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo pojūtis. Iš čia yra kilusi titaniška Maironio

utopija — nutraukt gilųjį praeities miegą, pažadinti milžinus iš senovės kapu... Tai beveik fantastinė idėja, senosios Elados die- vų užduotis — atsukti atgal istorijos ir amžinybės ratą... Šita

dantiškoji idėja, regis, persekiojo Maironį. Štai eilėraščio apie praeitį posmas: Jos paveikslas kaip žaibas kariais dvasią pagauna, Kartais, rodosi, dvelkia stebuklingas jos kvapas; Kartais prašneka širdžiai kerpėtas kapas Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną.

Kas po Maironio yra turėjęs tokio tipo kosminių idėjų? Iš romantiško utopizmo gal bus kilusi ir visa vėlesnė Maironio re- zignacija.

Šioje kiekvienam žmogui laiko apibrėžtoje dramoje jis dar spėjo suprojektuoti idealų tėvynės Lietuvos, jos žmonių, gamto- vaizdžių, istorinių žygių paveikslą. Jis davė mums tikruosius mū- su matmenis, per jį esame tokie, kokie esame, žinodami, nujaus- dami, kokie galime būti. Tai užuovėja amžiaus gale, o būsimie- siems laikams — mūsų vertingumo garantas.

LEVAS OZEROVAS

VILTINGAS VARDAS

„Išnyksiu kaip dūmas...“ Tai pasakė trisdešimt trejų metų Maironis 1895-aisiais, savo brandos metais, kai išėjo pirmas „Ра- vasario balsų“ leidimas, šita skambi lietuvių tautos giesmė.

„Išnyksiu kaip dümas..." Ar išsipildė niürüs poeto pranaša- vimai? Į šį klausimą dabar, praėjus beveik šimtmečiui, galima atsakyti tiesiai ir tvirtai. Išnykimo pranašavimai neišsipildė. Prie- šingai, laikas išsaugojo Maironio vardą, pagavo jo dainą ir pa- darė ją nemirtingą.

Laikau rankose Maironio knygą „Poezija. Rinktinė“. Ją man padovanojo Antanas Venclova 1962 metais, kai buvo minimos lietuvių tautos poeto gimimo šimtosios metinės. Šitas praėjęs ketvirtis amžiaus parodė, kad Maironio palikimas tvirtai įėjo į lietuvių tautos kultūros lobyną, o kartu, vadinasi, ir į visų Ta- rybų Sąjungos, viso pasaulio tautų lobyną. Šis vardas eina iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Maironio vardas aidi ne tik skam- biai ir aiškiai, bet ir viltingai, nes tauta šitame varde išgirdo sa- vo minčių ir troškimų atbalsį.

Buvo bandymų paskelbti Maironį ir jo mokyklą pasenusia, bet Lietuva ir Maironis dvasiškai susirimavo. Akademikas Lan- kutis teisingai sako: „Ма2о]е poetinio vyksmo erdvėje poetas tartum apgyvendina visą Lietuvą...“ Be Maironio mūsų Lietuvos suvokimas būtų negilus.

Niekas taip greit nesensta kaip mūsų enciklopedijos ir žiny- nai. Štai ką rašė „Trumpa literatūrinė enciklopedija“ (vyriausia- sis redaktorius A. Surkovas) 4-ame tome (p. 507), išėjusiame 1967 metais, t. y. prieš dvidešimt metu: „Poemose „Татр skausmų į garbę“ (1895; perdirbta į poemą „Jaunoji Lietuva“), „Raseinių Magdė“ (1909), „Mūsų vargai“ (1920) іг kt. Maironis idealizavo Lietuvos buržuaziją kaip vienintelę nacionalinio judėjimo jėgą“.

Čia dar ne viskas. Skaitom toliau: „Eiliuotą draminę trilogiją (išvardytos trys pjesės) persmelkęs buržuazinis didžiojo kuni- gaikščio Vytauto kultas“.

26

Šitokių ir panašių teiginių pagrindu, baiminantis nepagristu grubių kaltinimų nacionalizmu, geras penketas Maironio tomų virto iš karto dviem, paskui sulyso iki vienatomio, o dar paskui liko tik „Pavasario balsai“, ir tai atrinkti. Ir tik dabar grąžinta teisybė — visi Maironio raštai. Už klasiką buvo kovojama daug metų. Taip buvo ir su kitais panašiais autoriais Ukrainoje ir Ru- sijoje, Armėnijoje, Kazachijoje ir Gruzijoje. ..

Paimsiu sau artimą pavyzdį. Aleksandras Blokas ilgą laiką buvo laikomas tik poemos „Dvylika“ autorium, nes poema — apie revoliuciją. Visa kita skendėjo simbolizmo ūkuose ir painy- Безе. Praėjo daug laiko, ir pradėjo vienas po kito ,atitirpti" vis kiti poeto kūriniai, virsdami skaitytojų nuosavybe. Dabar išleis- tas visas Blokas, rengiamasi akademiniam jo kūrybos leidimui, Šito seniai nusipelnė ir Maironis.

Dabar visoje šalyje, visose TSRS tautose vyksta svarbus isto- rinės ir literatūrinės tiesos grąžinimo procesas. Sakysim, pas mus ilgai V. Žukovskis — Puškino mokytojas — buvo reakcinis ro- mantikas, ir pats Puškinas — viso labo tik dvarininkijos ideo- logijos reiškėjas. Panašiai teko išgyventi ir Maironiui. Tais lai- kais, kuriuos dabar ėmėme vadinti stagnacijos laikais, buvo pa- statytas paminklas Maironiui Kaune — mieste, kur jis gyveno ir kur dabar yra Literatūros muziejus. Paminklą sukūrė žymus da- barties skulptorius Gediminas Jokūbonis. Įdėmiai žvelgia poetas į savo miestą, o už jo figūros tarytum skleidžiasi dvasios spar- nai. Puikus paminklas! Atidengiant paminklą, žmonės turėjo ką pasakyti Maironiui ir apie Maironį. Ir aš tada buvau parengęs savo žodį poetui. Bet paminklas buvo atidengtas tylom. (Tai ap- maudu.) Didysis eilėraščio meistras vertas išgirsti atsakomąjį sa- vo ainių pripažinimo žodį. Tada jo nebuvo. Jis skamba šiandien. Šiandien žurnalas „Litva literaturnaja“ skelbia Maironio eilėraš- čių geriausio vertimo konkursą.

Šiandien mums aiškų, kaip buvo, beje, aišku ir vakar, kad Maironis — svarbiausia grandis tautos nacionalinio savitumo su- vokimo grandinėje. Maironio grandis jungiasi su Donelaičio ir Su Baranausko grandim, Taip susidarė vieninga lietuvių poetinio genijaus trejybė: Donelaitis—Baranauskas—Maironis,

Žemaičių konsistorijos prelatas ir oficiolas, Peterburgo dvasi- nės akademijos ir Kauno universiteto profesorius, aukštos kultü- ros žmogus, Maironis skaitė pasaulinės literatūros kursą. Jis stu- dijavo istoriją ir teologiją. Įgimta nuojauta ir didis išsilavinimas leido jam pažeisti nusistovėjusias pasaulinės literatūros dėstymo tradicijas. Jis manė, ir mes dabar manom, kad greta anglų, pran-

27

cūzų, vokiečių, italų literatūrų būtina pažinti ir dėstyti Indijos, Kinijos, Irano, Skandinavijos ir kitų tautų literatūras. Jis neskirs- tė tautų į dideles ir mažas, o matė visą pasaulio kultūros pano- ramą ir turėjo nuomonę apie kiekvienos tautos įnašą į ją. Tai buvo nauja,

Kadaise akademikas Kostas Korsakas yra rašęs apie Maironio „spalvingą universalią paletę“, turėdamas omeny šitas jo, kaip mąstytojo ir kūrėjo, ypatybes.

Mums džiugu, kad lietuvių poetas drauge su kitomis literatū- romis (vokiečių, prancūzų, lenkų) puikiai išmanė ir rusų litera- tūrą nuo Puškino iki Feto, nuo Lermontovo iki XX amžiaus pra- džios poetų. Džiugu mums, kad studento Maironio pasisakymas dėl lietuvių kalbos teisių pirmąkart buvo išspausdintas rusiška- me laikraštyje (,Novoje vremia").

Kaip klasikinės eilėdaros gerbėjas, Maironis karštai stojo prieš modernų ir bergždžią eksperimentavimą, prieš minčių ir vaizdų narplynę ir chaosą. Jis ironiškai yra sakęs, kad kai ku- riuos tuometinių avangardistų eksperimentus galima vienodai skaityti ir iš viršaus į apačią, ir iš apačios į viršų. Maironį er- zino eilėraščio formos, struktūrinio pagrindo i$skydimas. Jis įspė- jinėjo dėl turinio tuštumo. Sakysim, Paryžiuje ir Londone seniai jau praėjus tokių poetinių kelnyčių ir sijonėlių mada, o Vilniu- je ir Kaune ji tik prasideda, ir dar smarkiai vėluodama.

Lietuvių klasikos poetinės ugnies sergėtojas, jis buvo didis autoritetas naujoms lietuvių skaitytojų kartoms. Jis gynė harmo- niją, saiką, grožį. Čia jis Gėtės ir Šilerio, Mickevičiaus ir Puš- kino bendražygis.

Eilės — stipriausios ir švelniausios kalbos grožio reiškėjos,. Lyrikas, poemų ir dramų autorius, Maironis tobulino savo kūri- nius, jų stilių. Švarus vakarykštis rankraštis rytoj jau virsdavo kitos poemos juodraščiu (pavyzdžiui, poema „Tarp skausmų į garbę"). Iš leidinio į leidinį vis stipriau ir skaidriau skambėjo „Pavasario balsai“, šešiskart leisti, poetui esant gyvam. Daugelis eilėraščių įėjo į chrestomatijas ir antologijas, negana to — virto liaudies dainomis. Maironis vienas pirmųjų įvertino dainų reikš- me, manydamas, kad jos yra geriausia būsimų poetų mokykla. Vienas pirmųjų jis įvertino ir Donelaičio bei Baranausko reikš- mę. Per stebuklingą Maironio prizmę abu jie — ir Donelaitis, ir Baranauskas — pasirodė nuostabiai artimi mūsų dienoms.

Tai apie pirmtakus. O jei kalbėsime apie pasekėjus, čia pri- klausomų nuo Maironio pamatysime daugelį. Lyrinė dainiška sti- chija pasirodys artima poetams nuo Janonio iki Nėries ir Šir-

28

vio. Baladés ir istoriné dramaturgija, trilogija apie Vytauta Di- dįjį bus pranašai tokių menininkų, kaip Sruoga, Grušas, Myko- laitis-Putinas.

Ypač dideli Maironio nuopelnai, kad jis galutinai įtvirtino Lietuvišką silabotoninės eilėdaros variantą ir sukūrė juo šedevrų, iš kurių mokėsi ir mokosi žmonių kartos. Iki tol buvo manoma, kad lietuvių silabotoninė sistema atėjusi iš svetur. Iš tikrųjų tai natūrali lietuvių kalbos fonetinių dėsningumų išdava. Liaudies kalbos melodikoje, lietuviškose giesmėse jau glūdi ritminiai pra- dai. Ir tai parodė Maironis. Ir apie tai parašytos monografijos. Turiu galvoje Zaborskaitės, Girdzijausko, Nastopkos, Gineičio ir kitų tyrinėjimus.

Mes mėgstam net ir mylimiems autoriams klijuoti įvairiausias etiketes.

— Kas šitas poetas? — klausiama. Ir atsakymas vienareikšmis: arba optimistas, arba pesimistas — be jokio gyvenimiško varian- tiškumo ir visų žmogiškųjų būsenų pustonių.

Mes tebekalbam apie Maironį — romantikas. Ar tikrai taip? Nesunku įrodyti, kad jis ir realistas. Jis mąstytojas, nagrinėjan- tis dvasios gyvenimo reiškinius ne tik šios dienos požiūriu, bet ir „sub specie aeternitatis“, tai yra amžinybės požiūriu. Galima sakyti, kad šiandien Maironis priartėjo prie mūsų, bet dar tei- singiau sakyti, kad mes priartėjom prie jo. Ir čia jo ir mūsų sėkmė.

Man suteikta didžiulė garbė būti pakviestam į šį iškilmingą Maironio gimimo 125-uju metinių vakarą.

Šlovė Poetui ir šlovė tautai, pagimdžiusiai tokį Poetą.

MARA SVYRĖ

BRANGUS IR SUPRANTAMAS

Tévynés dainos, jüs malonios, Taip širdį žadinat saldžiai! Kodėl tai mūsų gražios ponios Negieda jūsų gan seniai? Akutės melsvos, rankos baltos, Bet širdys jų kaip ledas šaltos,

Nepaprastai šiuolaikiškai skamba šios Maironio eilutės (į lat- vių kalbą jas yra išvertęs Paulis Kalva). Dar praėjusio šimtmečio pabaigoje genialus poetas tarytum žinojo, kad pavojus pamiršti liaudies dainas ir šalta širdis, kaip šito pamiršimo pasekmė, bus aktuali problema po 80 ir po 100 metų taip pat. Skaitydama 1981 m. latvių kalba išėjusį Maironio rinkinį „Pavasario balsai“ (rinkinys neužsigulėjo ant prekystalių, kaip ir Donelaičio knyga, kaip tikrų šiandieninės Lietuvos lyrikų rinkiniai), aš, tiesą sa- kant, nesistebėjau šiandieniniu Maironio eilėraščių aktualumu. Tai natūralu, jeigu jie — didi poezija.

Truputį stebėjausi, kad Maironio poezija artima latvio Eduar- do Veidenbaumo poezijai; jo 120-metį minėjome spalio pradžio- je. Vienas kitą esant jie, ko gero, nė neitarė. Veidenbaumas mirė 1892-aisiais 24 metų amžiaus, palikdamas 80 eilėraščių, gal dy- gesnės intonacijos negu to dešimtmečio Maironio eilėraščiai, bet labai artimos tematikos, panašių išgyvenimų. Čia ir panieka tiems, kurie svajoja vien apie buitinę gerovę ir saldžius sapnus, čia ir nusiminimas, kam Dievas davė poetui širdį, kurios negali ne- skaudėti dėl visų, čia veržimasis ten, kur griaudžia kova. Ir Mai- ronio, ir Veidenbaumo poezijoje yra tas troškimas būti ten, kur švilpia kulkos, kur kyla į kovą pavergtieji.

Ir bendros taip pat mintys, jog gyvenimas trumpas ir nejma- noma atlikti visko, kas skirta likimo. Tai, žinoma, amžinos te-

30

mos. Maironį ir Veidenbaumą suartina mąstymo ir raiškos for- mos.

Skaitydama „Jūratę ir Kąstytį“, pagalvojau štai dar ka: ge- rai būtų, jei Maironio ir folkloro Jūratė, kaip kad Pumpuro ir Rainio Laimduota ir Spyduola, nebetarnautų tiems,