MAIRONIO RAŠTAI

IV

LIETUVOS PRAEITIS

KETVIRTOJI LAIDA, ŽYMIAI PERDIRBTA

KAUNAS 1926

PRATARME

Homines historiarum ignari semper sunt pueri,

Pirm 40 metų, nesant lietuviškai rašytų Lietuvos istorijos vadovėlių, pasiryžau bent kiek tą spragą užkišti. Būdamas dar mokiniu, vasaros poilsio valandomis ėmiausi to darbo ir 1886 metais jį pabaigiau; bet atspaudinti jisai man pasisekė tik 1890 m. Tilžėje, pasirinkus Zanavyko pseudonimą.

Mano veikalas buvo silpnokas; bet trūkstant kitų toj srity geresnių leidinių, buvo palankiai skaitomas ir dar du kartu — 1903 m. ir 1906 m. perspausdintas.

Kadangi šiandieną po tiek metų ir lietuvių kalba daug pažangos yra padariusi, ir jos rašyba žymiai pasikeitė, kadangi patsai praeities nušvietimas mano veikalo vietomis perdaug naivus dabar man atrodė, tai perspaudindamas atskirais tomais kitus savo veikalus, pasiryžau, kiek man laikas leido, ir šį savo jaunų dienų veikalėlį iš naujo peržiūrėti ir gerokai jį pertaisyti.

Kam mano veikalėlis pasirodys naudingas, galės juo naudotis, kam nepatiks, tasai tegul pasirūpins mums pagaminti geresnį, nepasitenkindamas vien lengva ir tuščia kritika. Mūsų kai kurie šaunūs vyrai nepra- leidžia progos, neparodę savo gilios erudicijos, skaudžiai kitus kritikuodami, bet patys pozityvaus darbo veikalais nemėgsta pasirodyti.

Pirmieji apie lietuvius spėliojiinai.

Visos tautos, dabar Europoje gyvenančios, be abejo atėjo iš Azijos, bet atėjo ne vienu kartu, ir sunku tikrai pasakyti, kada tai atsitiko.

Lietuviai, prieš ateidami į dabartinę panemunę, turėjo kai kurį laiką klaidžioti kitose šalyse. Kuriais keliais jie ėjo iš Azijos ir kuomet atvyko į dabartinį savo kraštą, galima tik maždaug spėlioti.

Yra davinių manyti, kad žiloje senovėje buvo apsigyvenę šiltose šalyse: mėnesių vardai — (gruodis, sausis, vasaris), saviški kai kurių šiltojo krašto žvėrų pavadinimai (liūtas-liavas, rainys-tigras, bezdžionė, kuprys), taip pat alyvų medis, dažnai liaudies dainose minimas, —vis tai sakyte sako lietuvius gyvenus tokiuose kraštuose, kur ir oras buvo minkštesnis ir pietų žvėrys buvo žinomi.

Vieni mano, kad lietuviai atėjo iš Azijos per Kau- kazą ir pietų Uralą, kaip daugelis kitų tautų; kiti tos nuomonės, kad jie bus atėję per Balkanų 'balių kalnų) pusiasalį; senovės to pusiasalio vietų ir upių vardai, senuose (Ptolemajaus) žemėlapiuose pažymėti ir gana lietuviškai skambą, kaip tik, rodos, patvirtina pastarąją nuomonę. Dunojaus vandenėlis, mūsų liaudies dainose dažnai minimas, irgi lyg rodo, kad lietuviams Dunojus ` buvo žinomas,

Kada lietuviai atėjo į Baltijos pamarį lig šiolei istorija to klausimo neišrišo; galima tiktai spėti, kad į Europą persikėlė pirm sarmatų- slavių, o gal ir ger- manų, nes lietuviai davė vardą Baltomsioms marioms, kurio kitos tautos, tūr būti paskui atėjusios, nebemainė.

Kadangi apie pirmykštę lietuvių tautos gyvatą ir apie jos keliones tikrų žinių neturime, o patsai klausi- mas lietuviui be galo įdomus, tai galima tik spėliojimų daryti, daugiau ar mažiau panašių į tiesą.

Pirmiausia nereikia užmiršti, kad tautos vardas, ypač kai neturi tauta pastovaus gyvenimo ir kilnojasi iš vienos vietos į kitą, ilgainiui mainosi. Ji gauna vardą nuo naujos vietos, nuo būdo, nuo naujų kaimynų ir kitų apystovų. Pavyzdžiui, žemaičiai, zanavykai, veliuo- niškiai, girininkai ir t. t. galėjo gauti dabartinį savo vardą, be abejo, tik atvykę į dabartinę vietą. Mūsų proseniai irgi turėjo ne kartą mainyti savo vardą: senovėje galėjo vadintis masagetais, skytais, gelonais; vėliau aisčiais, galop lietuviais.

Yra davinių manyti, kad senovės skytai — dabar- tinių lietuvių protėviai.

Skytai, kaip žinome, yra viena seniausiųjų Europos tautų, dar prieš Trojos išgriovimą apgyvenusi didžius žemės plotus, kurie traukė nuo Dunojaus visais Pajuod- mariais, Paazoviais ir Pakaspijais, ir gerokai į šiaurę. Rytuose jie susisiekė su persais, ugnies garbintojais, vakaruose su makedoniečiais-graikais ir su jų koloni- jomis Pajuodmariais.

Tie skytai negalėjo būti pelazgais ar keltais, nes šie buvo germanų nustumti į Įtaliją ir toliau į vakarus. Nebuvo skytai slaviais, nes tie žymiai vėliau persikėlė per Kaukazą ir Uralą į Europą. Negalėjo tie skytai irgi būti germanų kilmės, nes graikų istorikas Herodotas, V amžiuje prieš Kristų pats jų kraštą aplankęs, piešia

6

juos tokiomis ypatybėmis, kurios ne germanams, o greičiau lietuviams pritaikinamos: skytai buvę žmonės labai gražūs, augaloti, turėję šviesius plaukus, žydrias akis, ilgas barzdas, malonų veidą, buvę ramaus būdo, labai vaišingi, mylėję labai arklius, gerai sugyvenę su kaimynais, ypač graikais, mėgę taikų gyvenimą, bet kovoje buvę drąsūs ir laikėsi taktikos, kuria ir paskui, istorijos laikais, kaip žinome, lietuviai pasižymėjo karuose.

Skytų vieni gyvenę pastoviai vietoje, užsiimdami žemdirbyste, kiti klajojo po tyrų platybes, ganydami bandas. Žymiausis jų karaliaus miestas buvęs Karkinitis; stovėjęs maždaug toje vietoje ant Dniepro, kur dabar Kijevas stovi.

Žymesnieji skytai ir jų karaliai, mirę, būdavo laido- jami tolimoje gerrų žemėje, plaukiant į šiaurę Boriste- nio-Dniepro upe; ant numirėlio kapo supildavę pilkalnį. Lelevelis spėja, kad tų kapinių vieta galėjusi būti apie dabartinį Rogačevą, kurio apylinkės sėte nusėtos senais kapais-piliakalniais (kurhanais). Reikia pažymėti, kad Dniepro slenksčių-akmenų (porohi) pavadinimai, iki šiolei išlikę, pasak kai kurių kalbos žinovų, gana lie- tuviškai skambą.

Gausinga skytų tauta dalinosi į keletą giminiškų šakų: kolchus, masagetus, kimbarius, getus, gelonus, budinus, mežus, dakus.

Kolchai žinoję daug gamtos paslapčių, gydę ligas žolėmis, pagarsėję turtais; pirmiausia gyvenę ties Kau- kazu. Jazono su argonautais žygis į Kolchidą, sulyg graikų padavimu, buvęs į Kaukazo šalį. Bet istorikas Norbutas mano, kad tai buvusi graikų kelionė Dniepru ir Nemunu į Pabaltmarį gintaro ieškoti.

Masagetai gyvenę apie Kaspijo marias. Herodotas pa- sakoja, juos užpuolęs 529 m. prieš Kr. gim. persų karalius

7

Kyras. Masagetai nemėgę stoti į atvirą kovą, bet užpul- dinėdami iš pasalų, ilgą laiką varginę Kyro kariuomenę. Galop iš visų pusių ją apsupę ir nugalėję. Pats Kyras mūšy kritęs. Masagetai nukirtę jam galvą ir įmetę ją į šikšninį maišą, kraujo pripiltą, sakydami: gėrei žmonių kraują, gyvas būdamas, prisilak lig soties ir miręs. Tikrai lietuviškas pasakymas.

Kimbariai, (cimrai) save vadinę sembi (Samlandija), iki šiolei buvo laikomi germanų tauta. Bet greičiau tai bus buvę lietuvių giminaičiai. Jau VIl amž. prieš Kristų jie apleido Juodmario pakraščius ir persikėlė į Pabalt- marį, kame vėliau apsigyveno prūsai. Čia nuošaliai gyveno ramiai 500 metų. Antrame amžiuje buvęs baisus Baltijos siaubimas per 12 metų, užliejęs toli pakraščius, salas, net upių vagas kitur nukreipęs. Pabūgę kimbariai su visu turtu, su moterimis ir vaikais traukė į pietus per čekų kraštą ing Iliriją, kame susidūrė su romėnais ir sumušė prieš juos pasiųstą prokonsulą Papirijų Karbą. Tačiau bent kiek vėliau 101 metais prieš Kr. buvo tų pačių romėnų baisiai sumušti. Žuvę tuomet apie 140,000 kimbarių. Kimbarių moterys, matydamos savųjų vyrų galą, pačios žudžiusios savo vaikus ir save. Atsiminkime panašų įvykį Gedimino laikais (1336 m.) su Pilėnų kunigaikščiu Margiu.

Tolimiausiai į vakarus, artimais graikų kaimynais gyveno skytų šakos: getai Dunojaus pakrančiais ir dar toliau į vakarus karingi dakai, rasit dabartinių dzukų protėviai, kurie ir dabar iš graikiško ištaria: Dzievs.

Į šiaurę nuo kitų skytų gyveno budinai ir gelonai (galiniai, galiūnai). Teod. Norbutas manė, kad jie nebuvę skytų padermės, bet susidarę iš graikų ir pelazgų mišinio ir kad iš jų vienų kilusi lietuvių tauta. Bet kur dingo skytai, negali paaiškinti. Tas pats Norbutas

8

mano, kad įotvingai buvę skytų kilmės; o šiandieną jau neabejojama, kad įotvingai buvo lietuvių giminaičiai.

Šeštame amžiuje prieš Kr. skytų tautos buvo pri- verstos traukti į šiaurę. Persų karalius Dareijas Histaspas (persiškai Vistacpa) 520—485 surengė didžiausi žygį į skytų žemę ir nuo jų karaliaus Idato pareikalavo dukters sau už žmoną. Bet persų pasiuntiniai pašiepti grįžo tuščiomis.

Supykęs Dareijas su didžiausia kariuomene 70,000 gerai apginkluotų vyrų, liepęs padirbti didžiausius tiltus per Basforą ir Dunojų, užpuolė skytų kraštą, daug sudegino pilių ir pasiekė net tolimą gelonų ir budinų šalį.

Skytai su taip skaitlinsu ir gerai apsiginklavusiu priešu vengė stoti į atvirą mušį, bet visą savo turtą sunaikinę, net šulinius užpildami, traukė į šiaurę, tiktai užpuolimais iš pasalų vargindami persų kariuomenę.

Persų karalius pertoli nuėjęs į nežinomą šalį ir nieko nelaimėjęs, buvo priverstas grįžti. Bet ir skytų kraštas tapo baisiai nuteriotas.

Nors skytai bent kiek vėliau dar buvo sumušę ma- kedoniečių vadą, Aleksandro D. pasiųstą, sunaikindami net 30,000 jo kariuomenės; bet netrukus paskui ir tų pačių makedoniečių ir narsios trakų tautos spaudžiami iš vakarų, o rytuose stumiami einančių iš Azijos alanų ir per Uralą sarmatų, buvo priversti IV amž. prieš Kr. gim. dangintis į šiaurę, eidami sau žinomo Dniepro pakraščiais ir pasiekdami Nemuno upę.

Pirmieji, nesakant apie kimbarius, pasiekė Baltijos pajurio aisčiai, Kristaus laikais, apsigyvenę tarp Vyslos ir Nemuno žočių. Apie juos rašo istorikas Tacitas ir vadina ramia tauta, prekiaujančia gintaru, rūpestingai auginančia javus ir ne tokią kalbą vartojančia, kaip

9

germanų tautos. Ptolemajus II amž. po Kr. greta aisčių, kurie nuo X amž. pradeda vadintis prūsais, mini galindus ir sūdus arba sūduvius. Aisčių apgyventas pamarys iki X amž. aismarėmis vadinosi. Kitos lietuvių tautos šakos, kaip sėliai, kuršiai, žemgaliai, latgaliai (latviai), lietuviai, įotvingai į savo dabartines sodybas atkeliavo bent kiek vėliau, rodos, VI amžiuje, stumiami nuo Dniepro ir Sožies paupių krievų (krivičių) ir slavėnų, pasijudinusių iš Pavyslio ir dabartinės Valuinės. Krievai užėmė Polocko žemę, slovėnai plotus į vakarus nuo Minsko ir į pietus nuo Gardino.

Sėliai su kuršiais sudarydami kalbos atžvilgiu vieną grupę, buvo užėmę Baltijos pajūrį, Klaipedos, Palangos ir Ventspilės apylinkėje. Nuo jų į šiaurę, už Dauguvos maždaug iki Lielupės žiočių (A a) įsigyveno žemgaliai, o nuo tų į rytus iki Režyčios (Rezeknės) dešiniame Dauguvos šone — latviai-latgaliai.

Lietuviai, skaitlingiausioji aisčių padermės šaka, slavių stumiami, užėmė Nemuno, Neries apylinkes, šiaurėje Dvinsko žemę ir Dauguvos dešinį šoną dabar- tinėje latgalių žemėję, pastūmę latvius į šiaurę ir į vakarus.

Į pietus nuo lietuvių, kaimynais mozūrų ir prūsų- aisčių buvo įotvingai, irgi aisčių kilmės tauta, kuri XIII amž. sumišo su slavėnais-valuinenais, netekusi savo pirmykštės kalbos.

Kadangi Baltijos pamariai buvo nuošaliai nuo didžiojo tautų kelio, ėjusio dabartinės pietų Rusijos lygumomis iš Azijos į Europą, tai lietuvai ilgokai galėjo sau ramiai gyventi naujose sodybose, nekieno nekliudomi ir kitiems nežinomi. Tai gi del to taip maža apie juos ran- dame žinių.

10

Jei lietuvai tie patys heruliai (giruliai), kaip mano garsus istorikas Lelevelis (Rzut oka na Herule), Kra- ševskis (Litwa. Starožytne Dzieje) ir kai kurie kiti, tai jau V amž. lietuviai, gyvenę prie Gintarų jūrių, turėjo būti žymūs ir garsūs, nes Teodorikas Didysis telkė juos į karą prieš germanus.

Šeštojo amžiaus istorikas Jordanas irgi mini aisčius kaip ramius anapus Vyslos gyventojus, kurie žymiai skyrėsi savo būdu nuo plėšrių germanų.

Bent kiek daugiau žinių apie lietuvių tautą randame iš IX ir X amžiaus, kada lietuvių kraštą pradeda lankyti skandinavai ir katalikų tikėjimo skelbėjai-misi- jonoriai kaip Olavus, Vulfstanas, Vaitiekus, Bruno ir kiti. Jų kai kurie paliko savo kelionių užrašus, ar iš jų pasakojimų pasinaudojo kiti, kaip antai XI amž. rašytojas Adomas iš Bremeno.

Bet ir tomis šykščiomis žiniomis reikia naudotis atsargiai, atsimenant, kad svetimtaučiui, pripuolamai patekus į svetimą šalį, nelengva arčiau ir giliau jos gyventojai pažinti ir kad rašytojai dažnai duoda žinių, iš trečiųjų lūpų girdėtų.

Patys lietuviai, užiėmę ar apsigynimu nuo kaimynų, ar ūkio ir medžioklės darbais, nesirūpino savo toli- miems ainiams- surašyti savo darbų ir įvykių. Galima labai irgi abejoti, ar turėjo savo rūnas, arba savotišką raštą, nors istorikas Narbutas nurodo net jų pavyzdžius,

Jei ką galime sužinoti, ar spėlioti apie senovės lietuvius iš jų pačių, tai tik iš pačios kalbos tyrinėjimų, vietos vardų, iš senų liaudies dainų ir pasakų, galop iš senovės liekanų, kapuose ir pilkalniuose iškasamų. Iš tų davinių, ypač iš kalbos taip turtingos ir tokios sinonimingos spėjama, kad lietuvių tauta esanti labai sena, pergyvenusi didžių pervartų, kitados valdžiusi

11

labai plačius Europoje plotus buvusi skaitlinga, susi- durdavusi su graikais, romėnais, slaviais ir suomiais, Naujausios Prišmantų (tarp Palangos ir Kretingos) ir Rucavos iškasenos parodė, kad VIH amž. po Kr. kul- tūra lietuvių tarpe buvo aukštesnė, negu pas jų kaimynus,

Gyvesamoji vieta.

Kraštas, senovės lietuvių apgyventas, buvo apaugęs didžiausiomis giriomis, tarp kurių tvyksojo versmės, balos ir ežerai. Visa šalis buvo tankiai išvagota upėmis ir upeliais. Miškai buvo tokie tankūs, kad dar XVI amžiuje negalima buvo per juos kelio išvesti: kai Zig- mantas Augustas norėjo išmatuoti Lietuvą, tai matininkai kai kada nė su kirviu negalėdavo į girias įlįsti. Ypač plačiai neįžengiamais miškais buvo apaugusi siena tarp prūsų ir lietuvių XIII ir XIV amžiais, kai prasidėjo nuolatiniai kryžiuočių užpuldinėjimai, ir gyventojai, apleidę savo sodybas pasieniais, danginosi į šalies gilumą.

Keliai buvo bemaž netaisomi, todel ir susisiekti jais būdavo sunku Dažniausiai žmonės gyvendavo pa- upiais, nes upėmis ir žiemą ledu ir vasarą laivais buvo patogesnis susisiekimas; prie upės sekdavosi ir žuvies gauti.

Giriose buvo daugybė paukščių ir žvėrių; todel lietuvis jau iš mažens pratinos medžioti. Šautuvų seno- vėje nežinota; jie atsiranda tik XIV amž.: žvėris ar strielomis iš kilpinių šaudydavo, ar raguotais iešmais permaudavo. Didieji kunigaikščiai ir menkiausieji ūki- ninkai mėgo medžioti lokių, šernų, briedžių taurų ir kitu žvėrių.

12

Aisčių giminės šakos.

Ziloje senovėje visi taip vadinami aisčiai sudarė vieną giminę, turėjo tą pačią religiją, tuos pačius papročius, būdą ir bendrą visiems suprantamą kalbą. Ilgainiui atsiranda jų tarpe skirtumų; toje pačioje kal- boje įvairios tarmės taip nutolsta viena nuo kitos, jog susidaro atskiros kalbos. Tuo būdu pirmiausia nuo bendro kamėno atskilo prūsai ir įotvingai. Prof. Būga mano, kad tai galėjo įvykti ne vėliau, kaip III amž. prieš Kr. gim. Latvių ir lietuvių kalbos Būgos nuomone galutinai atsiskyrė tik VII amž., kai latviai, lietuvių stumiami ištraukė anapus Dauguvos į Latgalą ir į vakarus nuo jos.

Kadangi prūsai istorijos aikštėje pasireiškė pirmieji ir bent nuo II amž. po Kr. (Tacitas, Ptolemajus) iki X amžiaus galo vadinosi aisčiais, o kitų jų giminaičių senovės vardai tikrai nėra žinomi, tai mokslininkai visą praistoriškąją mūsų giminę vadina bendrai aisčiais,

Kur teka Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šventoji, Šešupė apsigyveno lietuviai augštaičiai ir žemaičiai, kurie tuo tesiskyrė, kad žemaičiai gyveno žemumoje (ne dabartiniuose kainuose), o augštaičiai augščiau, Lietuvos rytų (Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių, Lydos) kalnuose. Žemaičiai pasiekė Baltijos pajurį ties Palanga, rodos, tik XII amž. gale, pastumėdami sėlius ir kuršius į šiaurę, ar su jais susiliedami.

Lietuviai, sudarydami senovės Lietuvos branduolį, per kelius šimtus metų kariavo su aplinkiniais priešais ir, nors daug prityrė nuo jų nelaimių, bet jiems nepasi- davė, vieni iš visų aisčių sugebėjo sutverti galingą valstybę, sulaikė vokiečių veržimąsi į rytus ir patys pasiekė kardu Juodasias marias. Apie jų pracitį ir darbus bus plačiau ir pasakojama.

13

Į šiaurę nuo vidurinės Lietuvos gyveno kuršiai, žiemgaliai ir lietgaliai arba latgaliai. Kuršiai užėmė Baltijos pajurį iš kairėsės Dauguvos pusės iki Bartuvos upės, žiemgaliai apgyveno Baltijos pajurį iš dešinėsės Dauguvos pusės, lietgaliai nuo jų į rytus. Kuršiai, žiemgaliai ir vakarų lietgaliai, laikui bėgant, sudarė vieną latvių tautą. Rytų lietgaliai, arba tikriau latgaliai, susimaišę su lietuviais, VII—VIII amžiuje ten per Dau- guvą persikėlusiais, ir nuo Mindaugo laikų visados priklausę Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdžiai, sudarė, laikui bėgant, atskirą grupę. Nors šiandieną latgaliai sudaro su latviais vieną valstybę, bet reikalauja sau autonomiškų teisių ir jų kalba daug kuo skiriasi nuo latvių kalbos; ji pusiau suprantama lietuviui. Latgalių kaimynai buvo Polocko krievai.

Latviai ir latgaliai, nesudarę tvirtos tarpusavy vie- nybės, nuo XII amžiaus vokiečių-kalavininkų spau- džiami, jau XIII ir XIV amžiaus pradžioje patenka į jų verguvę.

Į pietus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę jotvingai arba sūdai (sūdùviai Per jų kraštą tekėjo Būgas, Norovis, Pripetis, Jotvė, Ančia, Seira, Kirsna. Jų rankose buvo irgi Suvalkija beveik iki pat Mari- jampolės. Nedzingės, Leipalingio, Šutronių, Seirijų, Kirsnos vardai įotvingiški.

Jotvingų kaimynais buvo mozūrai, prūsai, gudai- drevlėnai. Smailasis jų krašto galas siekė Valuinę. Gudų ir lenkų rašytojai, pasakodami apie jotvingus, rašo juos buvus be galo narsius ir karingus: kariaudami su užpuo- likais, turėję ar juos pergalėti, ar kovoje žūti. Visa į nelaimė, kad nebuvo gerai susitvarkę.

Galicijos kunigaikštis Romanovo Danielius su mozūrų kunigaikščiu Konradu susitarę, keletą kartų ėjo prieš jotvingus ir daugybę jų išžudė. Paskui badas ir nesi-

14

liaują karai dar daugiau juos praretino. Galop likučiai susilieję su atėjūnais slaviais, o Suvalkijoį su lietuviais, kaipo tauta visai žuvo, ir šiandieną jų kalbos pėdsakai tik vietų varduose kai kur beužsiliko. Jų krašto dalis paskui buvo vadinama Padliachija t. y. Palenkė.

Į vakarus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę prūsai, užėmę Baltijos pamarį nuo Vyslos iki Labguvos Auksinės ir Pisos. Dabartinės Klaipedos, Tilžės, Insru- ties apylinkių gyventojai bent nuo XIII amžiaus buvo ne prūsai, bet lietuviai. Prūsų vardas pirmą kartą minimas tik X amž. gale; pirma prūsai vadinosi aisčiais; taip įuos tebevadina dar Vulfstanas.

Prūsų šalis dalijosi į daugelį sričių. Gyverdami greta su vakarų Europa, prūsai buvo šviesesni už kitas lietuvių gimines. Cia buvo irgi daugiau įsišaknijęs ir pagonių tikėjimas, čia pradžioje gyveno ir augščiausis lietuvių dvasiškis, krivių krivaitis; čia buvo ir Romuvos aukurai. Į prūsus buvo atvybę ir pirmieji katalikų tikėjimo misijonoriai.

Prūsų kalba, kryžiuočių persekiojama ir slopinama, šiandieną taip pat mirusi kaip ir jos artimiausioji sesuo — jotvingų arba sūdų kalba. Prūsų kalba išliko tik iki XVI amžiaus. Taja kalba parašyta du katekizmu beliko.

Lietuvių tikėiimas

Žmogui yra įgimta Augščiausiojo šio pasaulio Kurėjo sąmonė, bet ne visi vienodai Jį supranta ir ne vienaip Jam duoda garbę. Prieš Kr. gim. tik žydų tauta turėjo tikrą supratimą apie vieną Dievą; kitos tautos Jo vietoje garbino padarus: saulę, žvaigždes, girias, upes, net gyvulius. Senovės lietuviai buvo irgi stabmeldžiais.

15

Senolių lietuvių tikėjimu vyriausias dievas buvęs Perkūnas, Jį vaizdavosi lietuviai kaip amžiaus vyrą, garbiniuota barzda, ant galvos tvaskančiomis liepsnomis, rankose laikantį strielas; užpykęs danguje baldėsi ir mėtė žemyn žaibus. Jam buvo pašvęstas ąžuolo medis.

Antrasis lietuvių dievaitis buvęs gražus, linksmo veido jaunikaitis Patrimpas. Jo galva buvusi vūrpų vainiku apskleista. Buvęs tai pavasario dievaitis, laimės ir brandos davėjas, gyvulių ir javų globėjus. Jo aukai degindavo žmonės gintarą, vašką, jo garbei lakindavo pienu ir varpose gulindavo žaltį.

Tretysis dievaitis buvęs išblyškęs, į numirėlį pa- našus, rūstaus veido senis, kurį žmonės vadinę įvairiais vardais: Giltine, Pykuoliu, Pragaru, Kipšu, Velniu. Buvęs tai piktas dievaitis, kurį tik kruvinos aukos tegalėdavusios numaldyti.

Be tų didžiųjų dievaičių būta dar žemesniųjų, antraeilių kaip antai: karo dievaitis — Kovas, meilės deivė — Milda, miškų dievaitė — Lazdona, Kaukas, Aitvaras, Praurimė, Juratė ir kiti.

Kai kurių istorikų, kaip antai Daukanto, Antonovičaus pastebėta, kad lietuviai žiloje senovėje neturėję padir- bintų savo dievaičių stabų ar paveikslų, kas nurodytų kilnesnį, dvasišką jų dievų supratimą. Tik nuo XII amžiaus, jiems arčiau susidūrus su kitomis tautomis, ypač su vokiečiais, pradeda atsirasti jų maldyklose stabų.

Lietuviai tikėjo ir antrąjį gyvenimą, kuriame doros numirėlių dvasios (vėlės) besilinksminančios, saldų midų gerdamos, baltus drabužius dėvėdamos, plačiose lovose gulėdamos, vokiečiams patarnaujant. Nedorų žmonių vėlės ėjusios ne į dangų, tik į gyvulių kūnus, medžius, ežerus, upes, kentėdamos badą, neturtą,

16

kartais naktimis apsireikšdavusios gentims ir vaitojimais prašydavusios sau pagalbos. Labai nedorų, nuožmių žmonių vėlės ėjusios į pragarą.

mogui mirus, susirinkdavo gentys ir kaimynai apraudoti velionies; turtingieji net samdydavo tam tyčia raudotojų bobų. Po kelių dienų numirėlį ar kapuose lidodavo, ar degindavo ant laužo, šalip dėdami jo amato įrankį: kirvį, varpstę, kilpinį (šaujamą lanką); garsesnio karžygio mylimą žirgą, kardą degindavo drauge su numirėliu. Sudeginę kūną, ant tos vietos sukasdavo žemės. Labai garsiems tautos karžygiams supildavo augštus kalnus, jų vardu paskui vadinamus.

Garsiausioji šventovė (žinynas) buvo Romuva, ne- pertoli nuo Nemuno žiočių; ten stovėjo augštas ir storas ąžuolas, žiemą ir vasarą žaliavęs. Vokiečiai 1250 metais užpuolę, iš pamatų išgriovė tą maldyklą.

Vėliau buvo garsi Vilniaus maldykla, stovėjusi toje vietoj, kur dabar šv. Stanislovo katedra; ji, rodos, buvo įkurta 1265 metais Lietuvos kunigaikščio Svent- ragio.

Paskutinė šventovė prieš apsikrikštijant buvo Bety- galoje ant Dubysos kranto; čia miręs ir paskutinysis krivių krivaitis Gintautas.

Buvę dar ir mažiau garsių šventviečių: Raseiniuose, Dievaltuvoj arba Deltuvoj, ant Šatrijos ir Medvegalio kalnų, Palangoj ir kitur. Kai kurios girios buvo laiko- mos šventomis; tai būdavo dažniausiai ąžuolynai, alkais vadinami, dievams pavesti. Pati ugnelė lietuvių buvo (ir tebėra!) laikoma šventa, didžiausiai gerbiama, kas lyg sakytų apie senovės lietuvių santykiavimą su persais, ugnies garbintojais.

Visų dvasiškių arba dvasininkų, dabar kunigais vadinamų, vyriausis vadinosi krivių krivaitis (Daukantas jį pavadino kurėjų kurėją). Tai paprastai būdavo

17

Maironio Raštai 2

AUTO WID HOJO UMIVERSITETO

aog inv Mr

70 —80 metų senelis. Jis būdavo apsidaręs ilgu baltu apdaru, trišaka kepure, ant kurios viršaus aukso bur- bulas spindėjęs. Jį net aplinkiniai gudai gerbdavę ir vadindavę „biely car“. Žmonėms tesirodydavo labai retai. Siųsdamas kokį nors įsakymą per žemesniuosius dvasiškius vaidilas, žynius, burtininkus, įduodavo jiems valdžios ženklą, kreivą lazdą. Tokio įsakymo turėdavo klausyti patys kunigaikščiai, seniau kunigais vadinti.

Buvo vaidilomis, dievų tarnais, ne tik vyrai, bet ir netekėjusios mergaitės. Jos darydavo skaistybės apžadus, turėjo sergėti maldyklą ir kurstyti šventąją ugnį. Jos vadinos vaidelytės. Birutė, kurią kunigaikštis Kęstutis paėmė sau per pačią, buvo irgi vaidelytė.

Žemesniųjų kunigų vieni mokydavę žmones padoriai elgtis, kiti vaikščiodami per kaimus (vaidelučiai) apgie- dodavę garsius pranokėjų darbus, senovės atsisikimus, ėjusius padavimais; kiti vėl aiškindavę dievų valią, laimindavę žmones, prižiūrėdavę maldyklose šventąją ugnį.

Vyriausybė,

Senovėje lietuviai neturėjo pasaulinės vyriausybės: tie patys kunigai mokė žmones dvasiškų dalykų, juos teisė susivaidinus, savo rankose laikė ir pasaulinę valdžią. Tiktai paskui, kai lietuvius pradėjo užpuldinėti priešai kaimynai, atsirado karo vadų.

Kilus karui, vyrai susibūrę rinkdavo iš savo tarpo narsiausį ir sumaningiausį vyrą, pavadindamį jį karve- džiu. Išrinkę karvedžiu ir iškėlę ant pečių, nešiodavę po kareivių eiles, rodydami, ko reikią klausyti.

Karui pasibaigus, tasai karvedys vėl palikdavo tuo“ kuo pirma buvęs, tik didesnė grobio dalis jam po karo tekdavo. Ilgainiui, kilus bemaž nesiliaujantiems

18

karams, karo vadai kaskart įgauna didesnę ir pasto- vesnę valdžią ir jos iš rankų nebepaleidžia, net pasi- baigus karui.

Iš tų karvedžių kyla paskui kunigaikščiai, o iš jų artimesniųjų pagelbininkų ir sumanesniųjų karo sądarbi- ninkų didikai bajorai, kuriems žemesni ūkininkai paval- diniai turėdavo kai kuriuos darbus nudirbti. Dar žemiau stovėjo vergai per karą į nelaisvę paimti.

Kai lietuviai susiprato, kad susiskaidę, tvirtai tarpū- savy nesusiglaudę, negalės atsispirti užpuolantiems priešams, kad vienas kuris ne didžio apskričio kuni- gaikštis nepajėgs atsiginti nuo užpuolikų, iškilo supra- timas visiems lietuviams bendrai susispiesti ir vienos galvos klausyti. Tokiu būdu visi susitelkia po vienu kunigaikščiu, kursai gauna didžiojo kunigaikščio vardą. Mindaugas, Gediminas ir jų įpėdiniai jau vadinami karaliais; tik Jogailai tapus Lenkų karaliumi, Lietuvos valdovams nenorėta pripažinti karaliaus vardo. Tie didieji kunigaikščiai, paskui karaliai gyveno Naugarduke, Kernavoj, Trakuos; galop įsisteigė sostinę Vilniuje.

Jau žiloje senovėje Lietuva dalijos į sritis; tos sritys (provincijos) į apskritis (pavietus). Kad tos apskritys nedidelį plotą užimdavo, galima iš to spręsti, kad vienuose Žemaičiuose jų buvo 20 su viršumi.

Apskrity vyresniaisiais buvo tėvūnas, arba seniūnas, ir karužasis: tėvūnas žiūrėjo tvarkos, teisė nusikaltusius, karužasis turėjo pas save vėliavą ir sąrašą visų į karą Šaukiamų vyrų.

Namų gyvenimas,

Senovės lietuviai paprastai gyveno vienkiemiais, tokio atstumo vienas nuo kito, kad būtų girdėti lojant kaimyno šunį. Tiktai Zigmantas Augustas, norėdamas

19

įvesti griežtesnę baudžiavą, nuo 1562 metų paliepė žmonėms gyventi sodžiais.

Gyvenamas būtas būdavo pailgai ketvirtainis, su nuleistais skliautais galuose. Vidury aslos būdavo duobė, kur ugnis kūrendavos valgiui virti ir butui apšildyti. Krosnys arba pečiai atsirado vėliau, ir tai iš prieangio kūrenami. Kaminų ūkininkų trobose iki XIX amžiaus nebūdavo, ir troba prieidavo pilna dūmų, kuriems išleisti būdavo lubose atidaromas augštinis.

Apdarą, drabužį jau senovėje lietuviai siūdindavosi iš linų, vilnų ir kailių (Sk. Dusburgo Kroniką); milinė žemiau kelių, ant galvos barsukinė ar lapinė, ant kojų dažniausiai vyžos, į karą jojant batai, briedžio diržas su žibančia sagtimi, milinės kelinės — tai paprastas lietuvio apdaras. Moterys tik sėjonu tesiskyrė nuo vyrų; žmonos ir našlės savo galvas baltais nuometais rutuliavo.

Svarbiausias lietuvių užsiėmimas buvo žemės dir- bimas, gyvulių, ypač arklių auginimas ir medžiojimas. Jau Tacitas, o vėliau Jordanas, rašydamas apie Baltijos pamario gyventojus aisčius, sako, kad jie psl auginą javus, negu vokiečiai.

Buvo lietuvių tarpe ir 4matninkų, kurie mokėjo dirbti balnus, odas, kalti geležinius ginklus, žalvarinius ir auksinius papuošalus rankoms, geležinius skydus ir kitus daiktus. Apie tai liudija ne tiktai senovės kroni- kos, bet ir pilkalnių iškasenos net iš VIII amžiaus. Sunku tikėti, kad visi tie daiktai, kurių nemaža vartota ir kuriais mes šiandieną stebiamės, būtų buvę iš kitur gabenami.

Kaip karo metu lietuviai būdavo narsūs ir baisūs, taip namų gyvenime, priimdami pakeleivį, buvo jaukūs ir malonūs, vaišindami svečią su didžiausiu žmoniškumų ir atvira širdimi. Vaišindavo jį alum ir midum, kuriuos mokėjo gerai dirbti.

20

Pasilinksminimo įrankiaais buvo kanklės, skudučiai, trimitas. Trimitas — ilgas, pusantro sieksnio vamzdis, iš trijų apvalaus medžio skilčių sudėtas, tošimis apvy- niotas. Tais trimitais skatindavo kareivius į mušį, pūisdavo dievams aukodami, nabašninkus laidodami, Kartais vieni pūsdavo trimitus, kiti pritardami dainuo- davo, vadinosi tatai sutartinės. Dar XIX amžiaus pra- džioje tos sutartinės gyvavo; bet paskui išnyko, kai lietuviai griebėsi kitų svetimų muzikos įrankių, kaip antai: smuiko, klernteų, armonikų, net rusiškų balalaikų.

Nė viena tauta neturi tiek dainų, kaip lietuviai: visas gyvenimas, jo vargai ir linksmumai, visi darbai ir įvykiai randa ten vietą, kaip kokiame veidrody. Didžiausis vokiečių poėta Goethe, jų keletą vertime pažinęs, jas vadino poėzijos perlu. Tiktai negalima atsigailėti, kad tų dainų nė pusės neišliko iki mūsų dienų. Išsilaikė tik dainos iš paprasto kasdieninio gyvenimo. Dainos apie senovės laikus ir jų įvykius, apie karus, ir senovės tikėjimą, kurias dainuodavo vaidelučiai, bemaž visai užmirštos (palygink rusų bilinas). Tokių senų dainų, kaip va: „Visi bajorai į Rygą jojo“, „Šiuntė mane matušėlė į Dunojų vandenėlio“, „Kuninge Sudaičių“, tiktai kelios beišliko,

Prekyba.

Jau prieš Kristaus gimimą Baltijos pamario gyven- tojai prekiavo su fenikiečiais, kurie čia gintarą pirkdavo. Paskui platoka prekyba ėjo su graikais ir romėnais, kurie čia atplaukdavo laivais. Romėnų įtaka lietuvių panaulėžvalgai ir jų kalbai gana žymi.

Viduramžiais lietuviai pradeda prekiauti su žuvėdais, nuo kurių gauna geležį, varį, druską. Žymesnės tuomet plieplaukos uostai buvo Klaipėda, Liepoja, Palanga, Ventspilė, Nuo XIII amž. prekyba mariomis pradeda

21

mažėti, kai vokiečių ordenai įsistiprino Baltijos pama- riais ir ėmė lietuvius nuo jų stumti. Tuokart platesnė prekyba prasideda sausais keliais su lenkais, maskoliais ir totoriais.

Ypatingai Vytautas Didysis rūpinosi prekybą pra- platinti; tam tikslui jis suteikė kai kuriems miestams ypatingų teisių, Magdeburgo teisėmis vadinamų, sulyg kuriomis patys miestai galėjo savarankiškai tvarkytis ir rūpintis, kas galėtų praplatinti jų prekybą ir pajamas. Vytautui D. valdant, du uostu prekybai turėjo Lietuva: Palangos prie Baltijos ir Kočibejų (dabartinę Odesą) prie Juodųjų marių.

Paprastai lietuviai leisdavo į svetimas šalis gintarą, javus, vašką, apynius, degutą, lokių, vebrų, ūdrų ir kitų žvėrių kailius. Pirkdavo gi svetur ar už savo prekes išmainydavo geležį, varį, sidabrą, auksą, druską ir kitus daiktus, kurių Lietuvoj trūko.

Karyba.

Per amžius lietuviams netrūko priešų — užpuolikų. Senų seniausi padavimai sako apie užpuolimus ir karus su skandinavais ir muzūrais, paskui su lenkais ir gudais. Bet pavojingiausia ir baisiausia buvo kova su vokiečiais, kurie įsisteigę kardininkų ir kryžiuočių ordenus, kovoja nepaliaudami amžiną ir sistematingą kovą prieš Lietuvą.

Lietuviai, iš prigimties ramaus ir taikaus būdo, nuolat kovodami su užpuolikais, ilgainiui taip prie tų kovų priprato, jog ir patys ėmė kaimynus užpuldinėti, iš pradžios tik pasiplėšdami grobio, o paskui kuni- gaikščių vedami, net svetimas gudų šalis užkariaudami.

Tuose karuose artimiausiu lietuvio draugu buvo jo mylimas žirgas juodbėrėlis. Žemaičių arklių veislė buvo plačiai žinoma savo dailumu, patvarumu ir grei-

22

tumu. Traukdami į karą, lietuviai aprišdavo žirgą plaušomis, kad apsaugotų nuo šalčio ir darganų, kadangi karo žygiai dažniausiai būdavo žiemos metu. Senovėje įodinėdavo lietuvis be balno ir kilpų, bet taip tvirtai ant arklio sėdėdavo, jog nelengva būdavo jį nublokšti. Balnų pradeda atsirasti tik paskesniais laikais, susipa- žinus su vokiečiais.

Lietuvis kareivis eidavo į karą, lokio ar briedžio kailiu apsisiautęs, kartais žvėries galvą ant galvos užsivožęs, labiau priešams bauginti. Prie šono prisegtas ilgas kardas, rankoje raguotinė, pailgas apvalus skydas, iš medžio ištašytas, ar iš žilvičių nupintas ir vario skarda apdėtas, kartais kilpinis ar buožė — tai buvo paprastas senovėje lietuvio apsiginklavimas, Šautuvais tiktai Gedimino, o patrankomis (armatomis) Kęstučio laikais pradėta mėginti šaudyti.

Traukdami į karą, lietuviai imdavo džiovintos mėsos ir žalių burokų su duona. Bet daug pavyržio su savimi neimdavo, kad perdaug neapsunkinus arklio, nes sve- timoj šaly jo gaudavo. Karo žygius svetimose šalyse dažniausiai atlikdavo žiemos laike, kai užšąla versmės ir upės ir kada vyrai liuosesni būdavo nuo darbų.

Žiloje senovėje pastovios kariuomenės lietuviai be abejo neturėjo. Užpulti svetimą šalį ir pasiplėšti grobio ėjo susibūrę savanoriai; savo krašto ginti stojo kiek- vienas, kas galėjo valdyti ginklą. Įsigalėjus didžiujų kunigaikščių valdžiai, į karą privalėjo stoti tam tikras ginkluotų vyrų skaičius nuo keletos dūmų (namų).

Nuo Gedimino laikų atsiranda Lietuvoje jau pastovi nors nedidelė kariuomenė, didžiojo kunigaikščio tar- nybai ir valstybės pasieniais pilių įguloms. Samdo- moji kariuomenė tik Zigmantui Seniui viešpataujant atsiranda.

23

Skirstėsi lietuvių kariuomenė į karužystes; kiekviena karužystė turėjo savo vėliavą ir savo viršininkus (karu- žasis, šimtininkai, dešimtininkai). Prieš eidama į priešų šalį, šiaip rinkdavosi kariuomenė: vadas ar karužasis pjaudavo ožį, šlapindavo krauju strielą ir kartu su apdegusiu medgaliu siųsdavo per žmones nuo vieno kiemo į kitą; buvo tai ženklas, kad bus baudžiami ugnimi ir mirtimi, kas galėdamas nestotų į kareivių eiles. Paskesniu laiku būdavo siunčiamas tam tikras šauklys, kursai jodinėdamas šaukdavo vyrus į karą.

Jei priešai netikėtai užpuldavo Lietuvos žemę, tai pirmieji pasienio žmonės kurdavo ant piliakalnių didžią ugnį; tolimesnieji pamatę nepaprastą ugnį, irgi ant savo pilkalnio pakurdavo laužą. Tuo būdu visa apylinkė greit sužinodavo priešo užpuolimą ir slėpdavos ar miškuose, ar artimoj pily.

Traukdami į karą, lietuviai dar pagonys teiraudavos ir klausdavo žynių — kunigų dievų valios pareiškimo. Jei kariuomenei einant pasergėta, kad iš užsienio į Lietuvą lekia erelis, karvelis, kranklys ar gervė, buvo tai ženklas, kad žygis pasiseks laimingai. Bet jei kely pasitikdavo briedis, lūšis, kiškis, ligotas žmogus, ar moteriškė, tai būdavo nelaimės ženklu.

Senų senovėje lietuviai užpuldavo svetimas šalis nedidžiais būriais, keletas šimtų vyrų susibaudę raiti, ar žiemos metu į rogutes prisėdę. Bet ir mažas jų būrelis būdavo kaimynams baisus. Paskui, jau didiesiams kunigaiščiams vadovaujant, eidavo į karą po kelias dešimtis tūkstančių vyrų, raitų ir pėsčių. Ringaudo tėvas Algimantas 1226 metais jau su 7000 vyrų užpuolęs Smolenską.

Stodavo į mūšį lietuvių kariuomenė ne visa susyk, bet pasidalinus būriais ir priešą užpuldavo netikėtai. Jei nepasisekdavo perlaužti priešo eilių, greit išsisklai-

24

dydavo į šalis, supūtus trimitui, kad užpultų vėl iš kitos pusės netikėtai. Vieta, kur atsitikdavo mušys, būdavo laikoma didžioį pagarboj, aptveriama akmenimis, vadinama paprastai milžinų kapais (milžinkapiais).

Senų senovėje lietuviai, rodos neturėjo pilių: neįžen- giamos girios ir pelkės užtekdavo apsiginti nuo priešo. Rodos, pirmieji žuvėdai lankydami žemaičių šalį ir norėdami ją pagrobti, ėmė pamariais statyti pilis. Nuo jų išmokę ir lietuviai pilti pilis tarpgiriuose, ant kalnų ir upių vingiuose. Buvo tai tam tyčia supilti kalnai, aptverti į žemę susmeigtais rąstais. Tvirtesnieji pilia- kalniai paskesniu laiku buvo statomi iš akmens ir plytų. Vidury tokio supilto ir aptverto, dažniausiai pačios gamtos apsaugoto pilkalnio būdavo nemaža trobesių, valgymų ir ginklų sandėliams.

Priešui užpuolant, aplinkiniai gyventojai subėgdavo į tokias pilis su visu turtu. Cia budėdavo ir nuolatinė kareivių sargyba, kuri visai apylinkei pranešdavo apie pavojų, uždegdama pilies augštoj vietoj ugnį.

Kartais pilys būdavo rengiamos ir žiemose tarp pelkių vietose, o keliai į jas būdavo išvedami po van- deniu, išgrįsti akmenimis ar smaluotais rąstais, stačiai įkaltais. Kad nežinančiam priešui būtų sunkiau tas kelias surasti, jis būdavo vingiuotas ir tik vietiniams gyventojams žinomas. Tokių po vandeniu paslėptų kelių likučiai Žemaičiuose vadinas kūlgrindos (kūliais t. y. akmenimis grįsti). Iš tokių pilių kartais požemiais būdavo išvedami urvai.

Toksai sumaningas pilių rengimas rodo nežemą lietuvių kultūros pažangą jau žiloje senovėje. Bet didesnių lietuviškų miestų bent iki XII amž. negirdėti. Seniausieji Lietuvos miesteliai minimi šie: Kaunas, Ukmergė, Jurbarkas, Gardinas, Ariogala, Betygala, Voruta, Kier- navas,

23

Seniausieji padavimai.

Tautos istorijos pradžia paprastai yra tamsi, trūkstant tikrų, aiškių žinių; mat senovės laikų atminimai nesu- rašyti, eidami per amžius iš lūpų į lūpas, esti arba užmirštami, arba iškraipomi visokiais priedais, kurie ne visados lengva atskirti nuo tikrų atsitikimų.

Kiekviena tauta turi savo pasakas apie senovės laikus, kuriose vos dešimta tiesos dalis tėra.

Lietuvių padavimuose minimi kai kurie vardai, apie kuriuos nieko tikro negalima pasakyti, kaip antai: Alkis, Nemunas, Vaidievutis, Kernius, Kukavaitis, Pale- monas, Barkus ir kiti.

Kitos tautos tokius pasakų vyrus vadina pusdieviais, lietuviai šventbroliais, milžinais. Ar tai buvo atėjūnai iš Skandinavijos, ar garsesnieji iš pačių lietuvių karo vadai, ar tai žmonės kuonors sau garbę ir vardą kai- mynų tarpe įgiję, sunku dabar pasakyti.

Apie Vaidievutį ir Prutenį taip sako prūsų pada- vimas. Prutenis buvęs pirmuoju krivių krivaičiu, jo brolis Vaidievutis — pirmuoju pasauliniu prūsų-lietuvių valdytoju ir karo vadu. Jie sutvarkę ir suvieniję iki šiolei pasiskirsčiusius prūsus ir suvienytomis įėgomis išvadavę juos nuo mozūrų verguvės; jie davę pirmus įstatymus ir išmokę kaip dievams tarnauti.

Susilaukęs senatvės, Vaidievutis visą prūsų kraštą išdalinęs dvylikai savo sūnų, o pats su Pruteniu, žmonių

26

akyvaizdoj pasiaukojęs dievams ant uždegto laužo Buvę tat VI amž. po Kr. gim,

Palemonas buvęs vienas iš Skandinavijos atėjūnų, lankiusių Lietuvos šalį plėšimo tikslais. Palemonas atvykęs su 500 Skandinavijos vyrų, paėmęs Lietuvą ir čia su savo palydovais pasilikęs. Jisai irklavęs Nemunu, paskui Dubysa iki Čekiškės, Ariogalos ir Betyga- los. Kai kurios dabartinės lietuvių pavardės, turinčios skandinavišką kilmę, kaip tik rodos ir pritaria tiems pasakojimams, kad bent kai kurie Skandinavijos atėjūnai tikrai Lietuvoj apsigyvenę ir su vietiniais gyventojais susilieję. Danų ir žuvėdų senovės raštai irgi pasakoja apie skandinavų žygius į Lietuvos kraštą.

Skandinavijos atėjūnai, rodos pirmieji pradėjo pama- riais statyti pilis, kad tvirčiau įsiviešpatautų Lietuvos šalį. Jie atplaukdavo savo laivais ar prekiauti, ar plėšti ir grobti. Mūsų proseneliai, be abejo, buvo priversti gintis nuo tų plėšikų, kariauti su jais. Tačiau žinių apie tas kovas visai neturime, išskyrus senovės liekanų dainose apie barzdotus užmario vyrus, išmynusius rūtų darželius,

Alkis ar Alcis buvęs Žemaičių milžinas-karžygis, kurs mylėjęs gražią žemaitę Jauterytę ir draug su ja kariavęs su priešais. Kai Jauterytė mušy kritus, tai Alcis iš Baltijos pamario pasisėmęs smelčių į pirštinę ir užpylęs mylimosios kūną; tuo būdu atsiradęs Satri- jos kalnas,

Antrasis Žemaičių milžinas buvęs Džugas, kursai, rovęs iš šaknų tvirčiausius ąžuolus, vienu buožės užsimojimu kryžiuočius šimtais žudydavęs, kalnus iš vienos vietos į kitą perkeldavęs; jisai savo rankoms ituasęs Telšių ežerą ir Džugo kalną savo kapui supylęs,

27

Apie lietuvius prieš XIII amžių.

Mozūrų ir skandinavų, paskui vokiečių užpuldi- nėjimai turėjo sužadinti mylinčius ramumą lietuvius. Pasimokę atsiginti nuo užpuolikų, lietuviai XI ir XII am- žiais pradeda patys pulti svetimus kraštus, pasiekdami kai kada Sandomierių, Valuinę ir Polocką.

Pradžioj puldavo lietuviai ne svetimų šalių pagriebti į savo rankas, bet pasiplėšti svetimų gerybių ir parsi- varyti vergų, kurie laukus nudirbtų.

Savo puolimais lietuviai gerokai įkyrėjo gudams ir lenkams. Gudų giesmininkas „Slovo o polku Igorevie“ giesmėje skundžias, kad nemaža kenčia rusiškoji žemė nuo stabmeldiškos Lietuvos.

Įpykę kaimynai ima keršyti lietuviams. Boleslovas Narsusis keliais atvejais buvo įsigrūdęs į vakarų Lie- tuvą. Taip pat Jaroslavas Gudrusis Kijevo kunigaikštis užpuldinėjo įotvingus, o paskui ir lietuvius augštaičius 1040 m. Tačiau neįžengiamos girios, balos ir versmės dangstė lietuvius nuo priešų, ir tie nedaug galėjo kenkti mūsų proseneliams. Kai kada patys priešai kaimynai, tarpusavy susivaidiję, telkdavo lietuvius vieni prieš kitus.

Nuo XII amžiaus žymesnieji ir sumanesnieji lietuvių vadai, užpuolę gudų šalis ir radę ten tarpusavy vaidus ir nesusipratimus, ne tiktai prisiplėšdavo grobio, bet kai kada ir pačią šalį paimdavo valdyti. Taip antai ne vienas jų atsisėdo valdyti Polocke, Minske, net Pskove. Bet tuokart paprastai užmiršdavo savo gimtinę šalį, priimdavo svetimą tikėjimą ir naujos tėvynės papročius pasisavindavo.

Tokie svetimų kraštų užėmimai maža naudos tesu- teikdavo pačiai Lietuvai, ją tik silpnindavo, juo labiau kad Lietuva, susiskaldžiusi į daugybę labai mažų kuni-

28

gaikštysčių, neturėjo savitarpy nė jokio politiško sąryšio.

Kitaip dalykai virsta nuo XIII amžiaus, kai iš vakarų ima veržtis į lietuvių šalį vokiečiai organizuotomis jėgomis ir prasideda karai su kryžiuočių bei kardininkų ordenais. Lietuvių tarpe bręsta tuomet susipratimas, kad tik bendromis, suvienytomis jėgomis galima atsispirti priešams.

Pirmam, rodos, Rimgaudui pasiseka paimti visi lie- tuviai po savo valdžia, ir jisai pirmasis pradeda save vadinti didžiuoju kunigaikščiu. Nuo jo prasideda naujas lietuvių tautos gyvenimas.

Bet pradedant istoriją nuo to didžiojo Lietuvos kunigaikščio, reikia bent trumpai pirma papasakoti apie kryžiuočių ir kardininkų ordenus, kurie XIII amžiaus pradžioje įsikūrė Baltijos pamariais ir ilgainiui pavėrgė prūsų ir latvių šalis. Jie sužadino, taip sakant, lig šiolei miegančius žemaičius ir aukštaičius lietuvius, su kuriais per 200 metų su viršumi nuolatos kariavo

Kardininkų Ordenas.

Padauguvio šalį, kur buvo apsigyvenę kuršiai, lybiai ir žiemgaliai, XII amžiuje pradeda lankyti vokiečiai nuo Bremeno prekybos reikalais. Kadangi pirmiausia su lybiais arba lyvais vokiečiams teko čia susidurti, tai jie tą kraštą ir pavadino Livonija.

Vietiniai gyventojai jau nuo pat pradžios žiūrėjo su nepasitikėjimu į tuos apsiginklavusius atėjūnus; bet paskui apsiprato ir ėmė su jais prekiauti.

Sužinojęs apie tai, Bremeno antvyskupis pasiuntė čia misijonierių Meingardą (1186 m.), kursai, nesigai- lėdamas darbo ir savo sveikatos, uoliai skelbė Krista. tikėjimą tarp to krašto stabmeldžių gyventojų.

29

Lipšniai apsieidamas su lybiais ir kuršiais, nemaža jų apkrikštijo.

Bet atsirado priešų iš uolesnių pagonių tarpo, kurie ėmė kurstyti prieš atėjusius iš užmario naujo tikėjimo platintojus. Kai kada reikėdavo apsigynimui prieš juos net ginklo griebtis. Kad geriau nuo užpuo- limų apsiginti, Meingardas įkūrė Ikskiulio pilį.

Matydamas, kad Kristaus tikėjimas platinti kaskart sunkiau, Meingardas išvažiavo pas papą Aleksandrą III, į Rymą pasitarti, kas daryti. Ryme pašvęstas vyskupu ir sugrįžęs į Padauguvį, greit pasimirė, nesulaukęs gero savo darbų vaisiaus.

Jo įpėdiniai, nežiurėdami savo augšto pašaukimo, ėmė platinti krikščionišką tikėjimą ne meilės žodžiais, tik prievarta ir kardu. Špraudės į Padauguvį ne tiek rūpindamies latvius apšviesti, kiek jų žemę pagrobti ir gyventojus pavergti. Ne tiek jiems rūpėjo stabmel- džių protas apšviesti šv. tikėjimu, kiek priversti nau- jiesiems valdovams mokėti dešimtinę, javus pilti, laukus nudirbti.

Todel pakrikštytų daugelis tiktai krikščionišką vardą tedėvėdavo, širdy pasilikdami stabmeldžiais. Ne vienas apsikrikštijęs skubėdavo į Dauguvos upę nusiplauti krikšto, sakydamaa: „tegul jisai sau grįžta, iš kur atėjęs“!

Toksai vokiečių pasielgimas buvo labai nekriščio- niškas, todel ir jų darbas neturėjo Dievo palaiminimo, o latviams ir lybiams atnešė nesuskaitomų nelaimių.

Meingardui mirus, į Padauguvį atvyko Bertoldas (1196 m.) kurs pradėjo apaštalauti kardu, nuo kurio greit ir patsai žuvo, užmuštas kovoje.

Tuo padrąsiati, lybiai pasiryžo vokiečius visai išvyti iš savo krašto; išžudė net savo tautiečius, kurie buvo

30

priėmę Kristaus tikėjimą. Bet pasirodė, kad ne taip lengva nusikratyti vokiečių.

Tretysis Padauguvio vyskupas buvo Albertas Buks- geudenas. Tasai atvyko į Livoniją su ginkluota kariuo- mene ir apsiginti pastatė tvirtą Rygos pilį (1201 m.).

Paskui įsteigė tam tikrą ginkluotą vyrų broliją, kurios uždaviniu buvo ginti katalikų tikėjimas nuo pagonių. Tos brolijos raiteliai kareiviai prie paprastų apžadų, vienuolynuose daromų, dar prisiekdavo kovoti su pagonimis ir, kaipo ordeno ženklą, vilkėjo baltais apsiaustais, ant kurių buvo išsiūti raudonas kryžius ir kardas. Nuo kardo jie buvo vadinami kardininkais. Vyriausis jų viršininkas buvo magistras.

Kardininkų magistras pradžioj privalė klausyti Rygos vyskupo. Bet ilgainiui nuo jo globos atsipalaidavo.

Kardininkų ordeno uždavinys buvo šelpti silpnus, gelbėti prispaustus, platinti šv. tikėjimą. Bet jie, to nežiūrėdami, įtempė visas savo jėgas, kad pagriebtų svetimą kraštą į savo rankas ir pavergtų laisvą tautą.

Iš to kilo didžiausia vokiečių neapykanta, kuri po tiek šimtų metų išsilaikė iki šiolei. Kilo smarkiausių karų nes vietiniai gyventojai nenorėjo gera valia pasiduoti į verguvę. Bet vokiečiai, gerai apsiginklavę ir į karą įpratę, dažniausiai imdavo viršų.

Latviai ir lybiai vienų vieni negalėdami apsiginti telkė lietuvius, arčiau Dauguvos tuomet gyvenusius; bet ir tie ne visados galėdavo įveikti geležimi apkaltus vokiečius.

Kad lengviau palenktų gyventojus po savo valdžia, vokiečiai sėdavo jų tarpe nesutikimus, o paskui jais pasinaudodavo. Ypač jie išnaudojo nesutikimus tarp lybių ir latvių. Latviai, nekęsdami lybių, lengviau krikštijos, manydami, tuo būdu atsipalaiduosią nua

31

savo kaimynų lybių ir estų. Lybiams tikrai užkenkė, prisidėdami prie jų sunaikinimo; bet nepoilgo patys pateko į didesnę verguvę.

Pirmų pirmiausia kardininkai užgriuvo ant žiemgalių. Albertas, užpuolęs (1208) su kardininkais Visvaldį, sudegino jo pilį, jo žmoną Dangerutę nužudė. Visvaldis iš gailesčio patsai nusižudęs. Visa Livonija ir žymi ėstų (arba igaunių) dalis 1225 m. teko vokiečiams.

Bent kiek ilgėliau gynėsi latgaliai ir kuršiai, kuriems talkininkavo žemaičiai ir augštaičiai lietuviai. Bet ilgai ištverti neišgalėjo prieš geležinį kardininkų ordeną, kursai ypačiai sustiprėjo, kai susivienijo su antru, dar karingesniu ordenu—kryžiuočiais. Visas tuomet Padau- guvio kraštas pateko į baisiausią verguvę.

Rymo papos kartkartėmis rašydavo, įspėdami gink- luotus vienuolius, kad krikščioniškai elgtųsi su vietos gyventojais, neatiminėtų jiems žemės, grąžintų tėvams įkaitais paimtus vaikus, neplėštų turto.

Bet tie įspėjimai nedaug tegelbėjo. Patsai Rygos arkivyskupas nemaža kentėdavo nuo tų kardininkų, pri- verstas skųstis šventajam tėvui arba net šauktis Lie- tuvos kunigaikščių pagalbos. O ką besakyti apie užka- riautus vietos gyventojus, kurie neturėjo galios nė pasiskųsti Romai.

Kryžiuočių Ordenas.

Prūsai buvo artimiausi vakarų Europos kaimynai; todel čia dar anksčiau kaip į Padauguvi pradėjo lankytis misijonieriai. Tačiau pasisekimo jie ilgai neturėjo, nes stabmeldiškas tikėjimas čia buvo labai įsikerėjęs; čia iki XIII amž. gyveno pats krivių krivaitis; čia buvo ir visų garsiausia lietuvių šventovė Romuvą,

Pirmasis kurs tarp prūsų mėgino skelbti Kristaus tikėjimą, regis, buvo šv. Vaitiekus, paskui Adalbertu

32

pramintas, Pragos vyskupas. Neilgai apsakinėjęs Dievo žodį, buvo prūsų nužudytas, kadangi drįso įžengti į dievams pašvęstą girią. Jo kūną išpirko už didelius pinigus Boleslovas Narsusis, Lenkų kunigaikštis.

Paskui kiek laiko prūsams apaštalavo šv. Olavas, Norvegų kunigaikštis, keliaudamas per Prūsus pas Jaroslavą Rusų kunigaikštį.

Laimingiau sekėsi šv. Brunonui, kursai pametęs Ottono ciesoriaus dvarą ir Magdeburgo arkivyskupo palaimintas, atvyko į Prūsus, kur didžiai uoliai ir atsi- davęs skelbė Kristaus mokslą, nemaža ir aprikštijo. Bet paskui 1009 m. ir tasai buvo nužudytas. Juo, rodos, ir pasibaigė pirmieji mėginimai apaštalauti prūsams.

XII amž. pradžioje nauji misijonieriai, paraginti gandais apie sekmingą katalikų tikėjimo platinimą Livonijoje, einą į Prūsus ir dabar jau su didesniu pasisekimu. Jų tarpe žymiausis buvo Kristijonas, cistersų vienuolis, kursai, maloniai elgdamasis su stabmeldžiais, nemaža jų išmokė tikrą Dievą garbinti.

Papa Inocentas Iil, patyręs apie tai, rašė Gniezno arkivyskupui, įspėdamas, kad Dievo žodžio skelbėjai kartais neskriaustų naujų bažnyčios sūnų savo gobšumu, kad geruoju apsikrikštijusius nuo stabmeldžių keršto gintų, jei prireiks, net ginklu, tačiau nedrįstų niekam priverstinai primesti krikščionių tikėjimo.

Kristijonas, nuvykęs 1215 m. į Romą, buvo ten pašvęstas vyskupu. Bet grįžęs į Prūsus, rado čia kitaip, negu buvo palikęs. Prūsai, įpykinti užpuldinėjančio mozūrų kunigaikščio Konrado, šoko deginti ne tik Mozūrų miestų, sodžių ir bažnyčių, bet ir namie ėmė neapkęsti krikščionių, o jų turtą naikinti,

Lenkai skundėsi šv. tėvui, kad prūsai deginą ir naikiną jų kraštą, o ramius žmones į nelaisvę imą. Kristijonas, norėdamas įbauginti prūsus ir priversti

33 Malronio Raštai 3

juos klausyti, papos pDritartas, paskelbė vadinamąjį, paskui dažnai vokiečių atkartojamą kryžiaus karą.

Rymo papos leisdavo su tam tikrais atlaidais kry- žiaus karą prieš pagonius, nes vokiečiai ir mozūrai apie prūsus skelbdavo nebūtus daiktus, apgaudinėdami papas: prūsai ir lietuviai gyvuliškai, kaip laukiniai gyveną, belaisvius deginą ir kankiną, sodžius siaubią, krikščionius kaip įmanydami žudą ir esą Europai lygiai pavojingi, kaip ir turkai.

Kryžiaus karai būdavo vykdomi