dai +

niai etiu

fi

s

e aup

i jogra

-e s *

ironio gyvenimo Meėniniai

a — .

Ma

a p : Ri S 4 r Ž A „1 ta? A RD pi k k ) i $ + T eg TE £. o "2 +. id d T J

ALDONA RUSECKAITĖ

4 v

»EŠĖLIS JMN

Maironio gyvenimo meniniai

biografiniai etiudai

Æ

LIETUVOS RA ŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA VILNI US

PAGARBIAI IR NUOŠIRDŽIAI DĖKOJU SAVO BIČIULIAMS IŠ AUSTRALIJOS POETUI JUOZUI ALMIUI JŪRAGIUI

IR JO ŽMONAI LIDIJAI -

JŲ LĖŠOMIS IŠLEISTA ŠI KNYGA.

AUTORĖ

Ru-122 UDK 821.172(092)

6 ALDONA RUSECKAITĖ, 2012 © LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2012

ISBN 978-9986-39-719-9

GALOP, KAI MIRSIU, DARYKITE, KAIP IŠMANOTE.

MAIRONIS

ca

Ir vėl paryčiais rūmų mansardoje baladojosi, lyg blaškytųsi įšė- lęs žmogus, lyg kristų sunkūs daiktai, kartais garsas duslus, pri- slopęs, kartais aštrus, atviras; gal žiurkės siautėja, gal balan- džiai į palanges sparnais plakasi, šikšnosparniai tokio triukšmo nesukeltų. Tarytum kažkas erzinasi: nurimsta, tyli, bet tik už- mik, ir vėl - buldunkšr virš galvos - kaip rąstgalį numeta. Koks naktibalda drįsta trikdyti Šeimininko miegą!?

Visą lapkritį, gruodį, kai dienos trumpos, o naktys klampios ir ilgos, kai prikibusi prie akių nemiga ir nugrimzti į sapnus pavyksta vos kelioms vidunakčio valandoms, o paryčiais kiek- vienas krustelėjimas lyg smūgis prie ausies, dar snūduriuotum, bet vėl - įkyrus bilsnojimas. Kartojasi ir kartojasi! Tiesa, Sesuo Marcelė mansardos pasienyje susikrovusi kelis glėbius malkų, bet kas jas galėtų mėtyti, negi dvasios? Glustelėjo prie akių sap- nas, šmėkštelėjo kaimynės veidas, dar gražesnis nei tikrovėje, ir staiga vėl lyg sucypė, lyg suriko, po to nubildėjo laiptais kaip sunki kaladė. Viešpatie, nebeužmigs daugiau, nėra kantrybės! Šeimininkas keliasi, bando surasti ant spintelės žvakę, elektros nežiebia - per daug naktį šviesos, užčiuopia brevijorių, paskui žvakidę, bet niekur nėra degtukų, vėl jauna tarnaitė pamiršo padėti, Sesuo turėtų ją subarti. Stojasi, patamsyje užsimeta cha- latą, prisiartina prie lango, vėjas blaško ūgtelėjusius ąžuoliu- kus, kad tik nenulaužtų, blyksteli auksinės katinų akys - jau skuodžia link Kunigų seminarijos, ten visada padėta ėdalo. Ket- virtis po trijų, šiurpulio laikas...

Išvalykim sielą nuo nykstančios nakties šešėlių! - galvon šmės- teli paties neseniai parašyto „Teksto“ nuotrupa.

ŠEŠĖLIS:

- Šitas „Tekstas“ paliko tikra mįslė. Pameni, Šeimininke, jį pa- skubomis parašei ant vidinės pusės tamsių kolenkorinių virše- lių, sąsiuvinis jau, matyt, buvo prirašytas... Šiandieną, deja, są- siuvinio visi lapai išplėšti, kas ir kada tai padarė? Kodėl? Beli- ko juodu rašalu smulkiu šriftu brūkštelėtas poetiškas, net kiek mistiškas, tau nelabai būdingas rašinys — iš pradžių lyg apie kažką kitą, protarpiais tarsi apie save, gal dienoraščio netikėti proveržiai ar dramos veikėjo monologas - bet nė vienam tavo herojui netinka. Be pavadinimo, be pradžios, ir pabaiga keis- toka: kukuoja gegutė gūdžiu balseliu - lyg eilėraščio eilutė, bet ne... Nors esi dar devynioliktojo šimtmečio gale sukūręs eilė- raštį apie gegutę ir vienišą našlaitėlę, bet „Tekste“ — kiti ilge- siai, kitos godos. Aš sutrikau, nežinau, gal nebėgau greta tavęs tą valandą? Ir Profesorė jį pražiūrėjo — liko šis paslaptingas „Tekstas“ iki šiol neskelbtas...

Šešėlis pranyksta, o viršuje vėl šaižiai subilda, tuomet dingteli — gal mansardoje kas paliko pradarą langą, gal vėjas jį atplėšė — nėra ten jokių dvasių. Dieną reikės patikrinti. Šitie rūmai pilni paslapčių, kartais ir pats bauginasi griozdiškumo, erdvių, net ir nesusigaudo, ar tikrai kiekvieną jų kampelį yra apžiūrėjęs, ar pažįsta savo palocius?.. Ar labiau jais džiaugiasi, didžiuojasi, ar tik rūpesčių naštą velka? Remontuoti, prižiūrėti, rūpintis nuo- mininkais. Rūmų istorija paini, sudėtinga. Gal mansardoje ne- laimingųjų dvasios blaškosi - juk būta čia ir kalėjimo, ir ligoni- nių, ir karo pabėgėlių, o kur paslaptingi, nenuspėjami įvykiai senuose, gal keturioliktojo ar šešioliktojo amžiaus rūsiuose, ant kurių pamatų ir iškilo šis gremėzdiškas namas? Į buvusio ka-

lėjimo požemius Šeimininkas retai tenusileidžia... Jeigu ne Ku- nigų seminarijos profesoriai, visaip įkalbinėję nupirkti iš žy- delio aptriušusius namus Rotušės aikštės kampe, niekada ne- būtų susigundęs. Bet kai grįžęs iš Peterburgo profesorystės apsisprendė, pašoko pasididžiavimas, pakilo ūpas - turėsiu didžiausią namą Kaune, gal jis pasitarnaus tautos lietuvini- mui, gerovei? Tuomet plūdo širdin karštai patriotinės min- tys, ir savo santaupų, ir Sesers kraičio nebuvo gaila, ir didelė paskola iš banko nebaugino. Taip, taip, ir pasitarnavo, buvo čia lietuvybės per kraštus: viešasis lietuviškas knygynas- skaitykla, ir dailiųjų amatų mokykla, ir leidinių redakcijos, ir katalikių moterų draugija, mokiusi mergaites namų ruošos, — tačiau priešai bėgo į aukštas angas ir skundė rūmų Šeimininką, kad būdamas dvasiškis apsikrovė moterimis... 1919-aisiais — apsisprendė ir rūmus padovanojo Kunigų seminarijai. Nors ir pateikė reikalavimų, jog iki savo bei sesers mirties jie pasilieka nuo fronto antrame gyvenime dešinįjį mūro namų sparną ir jo apačioje sklepą bei daržus ir vaisių sodną, taip pat Seminarija turi duoti kurą, šviesą ir užlaikyti vieną tarną, bet kartais Rek- torius įnešdavo į savosios įstaigos kasą nemažas sumas, tarsi būtų sąžiningas nuomininkas.

Džiaugėsi Kauno aukštuomenė, kad mieste yra paloctai, į kuriuos gali rinktis prezidentai ir ministeriai, dvasininkai ir me- nininkai, galima čionai pakviesti ir užsienio svečių —- erdvu, puošnu, prabangu. Bet kodėl jis šįryt apie tai svarsto? Ogi bil- dukas mansardoje mintis prišaukė...

Viskas galvoje veliasi, nešviesėja, atsargiai nušlepsi į biblioteką, delnuose pašildo pajūrio akmenėlius, kurie paberti ant darbo

stalo, kasmet iš Palangos kokį įdomesnį radęs parsiveža, dabar juos skaudžiai spaudo, kol ima degti pirštai, gi nesutrinsi ak- mens, lengviau nepasidarys, dar būtų gerai miego, bet akys vis labiau plečiasi, jau tamsoje įžiūri daiktų kontūrus, iš bibliote- kos atveria duris į darbo kabinetą, lėtai juda link lango, neno- rėdamas kitame kambaryje pažadinti sesers, stačiomis pasire- mia prie rašomojo pulto, aikštėje visai tamsu, jokios žmogys- tos, tik Šešėlis mindžikuoja prie paradinių kolonų. Spengianti tyla, Rotušės laikrodis dar negreit išmuš šeštą valandą; labiau įsiklausius, kažkur toli girdėti tartum kanopų caksėjimas, ratų bildesys. Gal Šešėlis laukia karietos? Šeimininkas stovi nulei- dęs galvą, lyg būdrautų tarp sapno ir tikrovės. Vėl iššoka min- tis, kala ir kala smilkinius:

Mane slegia mano paties supiltas kalnas...

Galop atsitiesia, iš pradžių langai kitoje Rotušės aikštės pu- sėje tamsūs, tačiau staiga pasirodo, lyg kaimynės svetainėje šmėkšteli žvakė, smilkteli blyški šviesa, išnyksta. Ir Šešėlis nuo kolonų kažin kur prašapo, gal arčiau durų prigludo, gal metėsi link Nemuno, o gal nudardėjo nematoma karieta. Sekioja lyg uodega, kasnakt aplinkui slankioja, šniukštinėja paslaptis, tai- kosi vidun, spokso kiaurai rūmų sienas - tapo lyg antrininkas ar angelas sargas, ar bjaurus seklys, bet juk pats jį prisišaukė, pats... Dar valandėlę pastovėjęs, nebegirdėdamas jokių bilde- sių, Poetas grįžta į miegamąjį, klaupiasi prie lovos į maldos suolelį, žegnojasi, pasiremia ant alkūnių, dideliais delnais sui- ma galvą. Tolsta nuo triukšmo mansardoje, nuo lapkričio vėjų sode, nuo Šešėlio persekiojimų, nusileidžia daug mėlynos spal- vos ir giedantys angelų chorai...

Klūpomis užsnūdusį rado pakirdusi Sesuo:

) IO (

— Broli, tau jau reikia Seminarijoje būti, pamigai! Šįryt Kon- ferenciją klierikams turi pasakyti, o pamigai...

ca)

Blykšta rytas, saulė pro debesis nesiteikia pasirodyti, lyg pro kiaurą rėtį plonu blyksniu šviesa prasiveržia į dieną ir vėl sle- piasi, snūduriuoja - paniuręs lapkritis. Rektorius šiandieną iš- eina pro paradines savo rūmų duris, nors dažniausiai į Kunigų seminariją žingsniuoja per sodo vartelius. Išniręs laukan susto- ja, ranka glosto apvalią baltą koloną - jos liemuo storas ir šiurkš- tus. Žiūri į Rotušės bokštą. Rūksta kaminai, jie į niūrų dangų leidžia ilgus juodus tumulus. Šeimininkas prisimena naktį su- šmėžavusį prie rūmų kolonų Šešėlį - tikrai tarsi kieno stovėta, stupučiuota, tarsi spardyti akmenėliai. Dar valandėlę mindži- kuoja, užsimerkia, giliai įkvepia oro, suvokia, kad vėluoja. Kerta kampą, aikštė tuščia, tik spūdina viena kita žmogysta, žingsnių aidą sugeria tiršta rytmečio blausa. Dūluoja Švenčiausios Tre- Jybės bažnyčios bokštai, čia pat varteliai į Seminariją, tačiau ryto Keliauninkas vis dar neskuba - pasuka keletą žingsnių į dešinę, stabteli, minutėlę žiūri į tuos pačius langus, kuriuos stebėjo naktį...

Iš tavo akių krinta svajonės į mano sielą...

Lėtai apsisuka, ir jo sunki, kiek pakumpusi figūra pranyksta už Seminarijos vartų. Taip prasideda dar viena diena su slogiu širdies nerimu.

Be paliovos sukasi gyvenimo ratas ir mėto iš Praamžiaus lieps- nojančio aukuro gyvatos kibirkštis.

) II (

Šįryt persekioja jo paties parašytas „Tekstas“, dalijasi į saki- nius, lyg aštrios sidabrinės adatėlės šokinėja po galvą ir mintis, užgaudamos pačią širdį...

Kunigų seminarijoje dvidešimt metų - vien pareiga, maža atsi- palaidavimo, nors kartais netyčia šokteli netikėta kibirkštis — atvirumo ar juoko. Jaunų kunigų laukia sunkus likimas, neeili- nis darbas, didelis pasiaukojimas. Ar visi teisingai pasirinko? Rektorius dažnai jiems kalbėdavo, liepdavo pamąstyti:

— Čia jūsų pačių dalykas; nuo jo visa ateitis, laimingas ar nelaimingas - visas gyvenimas: apsirikti - tai tarsi sąnariui išei- ti iš savo vietos ir nuolat kankintis...

Nereikia su kunigyste skubėti! Kartą nusprendęs, jau nič- nieko negali pakeisti... Tačiau jis pats niekada nedejavo, retai abejojo, viskas sugulė į eilėraščius, viskas!

— Palaiminti tie, kurie tą pašaukimą rimtai pasirinko - juk tai pasiaukojimo pašaukimas, garbingiausias...

Todėl Rektorius savo auklėtiniams griežtas, tegul jau dabar suvokia, kad reikia pasiruošti išbandymams, nors išties jaunuo- lius myli, pripažįsta, jog jų studijos sunkios, mokslo reikalavi- mai didėja ir įtampos jiems užtenka. Tik pro storą vaidinamo rūstuolio kaukę retai parodo jautrumą.

Ką pasakyti jiems šį nykų rytą, kai iškankino sapnai ir nemiga, kai po langais vėl trypčiojo Šešėlis lyg nerami dvasia, kai vilties gyvenimui vis mažiau, kai nepermaldaujamai kamuoja ligos ir visai nebelanko įkvėpimas? Lyg rūdys graužia vienatvė. Užplū- dęs didelis nuovargis. Jau reikėtų jaunesnio rektoriaus, geriau pagaunančio klierikų mintis, o jam tik be rūpesčių ilsėtis. Gal dar ką parašytų...

) 12 (

Prefektas sutinka Rektorių išsigandęs:

— Ar nesusirgote, tamsta? Jau ketinau jums skambinti į na- mus, maža kas gali atsitikti...

- Žinoma, gali, bet viskas gerai. Nesirūpink. Užsisvajojau šį rytą, nežinau, ar pramigau, ar dar kas atsitiko, manyje gaudžia visas pasaulis...

Ir vėl mintelė susprogo!

Paduoda prefektui apsiaustą, atidaro sunkų juodą, jau gero- kai nutrintą portfelį, lėtai ištraukia pluoštą lapų, paguldo juos ant stalo, gal greičiau iš įpročio, suvokia, kad juose nieko rei- kalingo neras, tikrai nežino, ką pasakyti, visada būdavo Konfe- rencijai nepriekaištingai pasiruošęs, o šiandien jaučiasi tarsi būtų visai tuščias, tarsi gerklę spaustų troškulio gumulas. Klierikai neturi suprasti jo nuotaikos ir irzulio.

Auditorija pilnutėlė, visi sustoja, žiūri kiek nustebusios, ta- čiau pagarbios akys, nors nušlamena ir lengvas nusivylimas — jau manė, kad Rektorius vėl serga, kad turės laisvą valandą. Jie buvo pajutę ypatingą Profesoriaus punktualumą - minutė į mi- nutę, o patys apie vėlavimus nedrįso net pagalvoti. Klierikai prisimena, kad stojant į seminariją kartais Rektorius jų visai ne juokais teiraudavosi:

— Na, tai ar nesate miegaliai?

Vaikinai, išgirdę šį klausimą, visuomet sutrikdavo. Jau ir taip jaudindavosi, drebėdami prieš didžiausią Lietuvos Poetą, o čia - proziškas ir netikėtas klausimas. Kažką išsigandę su- veblendavo ir sprukdavo laukan. Suprato - pramiegosi - bus bėdos! Bet ir jų ausis pasiekė nuogirdos, kad Profesorius kar- tais šiek tiek pavėluoja į Mišias katedroje, klebonas netgi drįso prie visų paklausti, ar jis namuose neturįs laikrodžio, kodėl

) 13 (

reikią laukti... Akibrokštas bazilikos šeimininkui baigėsi liūd- nai — Prelatas pasiskundė arkivyskupui, ką ten pasiskundė, tie- siog ultimatyviai pareiškė:

— Arba jis, arba aš! Viešų priekaištų neketinu klausyti!

Po to ir iškeliavo katedrinis klebonas į tolimąją Žagarę.

O juk Prelatas pats ne kartą rašė ir kalbėjo, kad į Mišias kunigas negali vėluoti nė minutės, kad dėl vienos užkalbinu- sios bobelės nelieptų laukti tūkstančiams susirinkusių žmonių. Pavyzdžiu vis kėlė vokiečių ir šveicarų tvarką, kur jam tekę būti. Iš jų siūlė pasimokyti punktualumo, gerbti susirinkusių maldininkų laiką ir būtinai zakristijoje pakabinti laikrodį, ku- ris garsiai muštų valandas. Gal paties Kalbėtojo laikrodis val- gomajame šiek tiek vėluodavo, taip padarydamas nedidelių bė- dų. Net vasarodamas Palangoje, rūpinosi namų laikrodžiais ir rašė nurodymus Seseriai:

Ar sukantis laikrodis eina? Jei stovi, tegul praneša laikrodi- ninkui, kad pataisytų.

Rektorius valandėlę stebi klierikus, parodo ranka sėstis, krenkš- teli, vėl pakilnoja savo užrašų lapus, tarsi kažko ieško, bet ga- lop viską užverčia ir prabyla:

— Ar nesame kartais, ar nesijaučiame atsiskyrėliais, vienuo- liais net skaitlingiausioje ir linksmoje minioje, ... kuomet mūsų siela kito ūpo pagauta veržiasi kur kitur, ... kuomet ją aplanko kažkoks liūdesio angelas, kuomet jaučiamės vienut vieni...

Auklėtiniai klauso nesuprasdami, kas nutiko, jie pripratę prie kitokio Profesoriaus - uždaro, griežto, tikslaus. O ir jo kalbos, jo Konferencijos, kurias pasako klierikams, tai vis apie mokslo vertę, lavinimąsi, kartais apie kunigų apsileidimą, blaš-

) 14 (

kymąsi, kai neatliekama pagrindinė pareiga, vis pamokymai, kad reikia savo veido prakaite valgyti duoną, neužkasti talen- to, nuo Dievo duoto, nepavirsti tingiais molio motiejais. Iš- leisdamas žiemos ar vasaros atostogų atsakingai, papunkčiui prisakydavo laikytis kunigiško elgesio normų: blaivybės, skais- tybės, baugindavo nesitrankyti po svečius, nežvilgčioti į prie- šingos lyties ypatas, nepamiršti maldos, gerbti tėvus - vis pa- vyzdžiu statydavo Valančių, kuris ir vyskupu būdamas bučiuo- davo savo motinai ranką. Klierikams liepdavo visur dėvėti sutaną, ilgai nemiegoti, viešai nekalbėti, daug skaityti, neva- žinėti dviračiu —- nors būdamas jaunesnis pas savo draugus provincijos parapijose ir pats mielai apžergdavo dviratį. Se- minaristai, taip kasmet palydimi atostogų, viską mokėjo min- tinai, nelabai atidžiai klausydavo, o namuose priesakus gero- kai primiršdavo...

Klierikai šį rytą nustebinti - niekada negirdėjo atvirų Profe- soriaus sielos prisipažinimų. Nors jo rūstumą buvo perkandę ir žinojo, kad Rektorius esąs ne toks, koks vaizduojasi. O ypač jis buvo palankus kuriantiems auklėtiniams.

Maironis buvo pasaulietinis kunigas, praktiško proto, pla- čiai bei atlaidžiai žiūrįs į jaunuolių silpnybes...

Įsiminė praėjusių metų Užgavėnės. Klierikai išleido satyrinį laik- raštėlį „Bizūnas“, rytmetį jį išmėtė po Seminariją, o ten - pro- fesorių ir Rektoriaus karikatūros! Siaube, kaip supyko kai ku- rie dėstytojai! Sušaukė posėdį. Rektorius vartė, vartė, vis pla- čiau šypsojosi, o kai pamatė save - sugriovė visą teismo rimtį — juokėsi garsiai! Dėstytojai pasijuto lyg nusikaltę ir apkvailinti mokinukai, o Rektorius dar pridūrė:

) I5 (

— Klierikai šaiposi iš mūsų ydų, nieko, kolegos, ne visi vaistai būna saldūs, būna ir karčių... Pastabumas kunigui reikalingas...

Studentai išsiskirstė linksmi, dėstytojai — nuriję kartėlį.

Galbūt Rektorius ir savo jaunų dienų dar nepamiršo, kai maištas liejosi per kraštus. Pažįstamiems kunigams kartą laiške pasiūlė:

Jei kunigas taip visiems įkyrėjo, nejaugi negalėtumėte jam ko- kį boikotą apskelbti; būtų tat visai pagal naujos gadynės dvasią!

Bet šįryt Profesorius neatpažįstamas. Jis vėl ilgai tyli, žvelgia kažkur pro šalį, tarsi pamiršo, kur esąs ir ką veikiąs, griežtu- mo nelikę, veidas nuovargio apneštas, akys priblėsusios, klie- rikai žino, jog dažnai sergąs. Jie jau buvo suaugę, tačiau dar nepatyrę sunkumų ir prieštaravimų, neiškankinti gyvenimo, o Rektorius jiems atrodė visai senelis. Nors nustebdavo per išvykas, ypač kai mokslo metų pabaigoje visa Seminarija plauk- davo garlaiviu - apie du šimtai klierikų - iki Raudondvario, Veliuonos ar važiuodavo į Palangą. Poetas atsiskirdavo nuo profesūros, stengdavosi suartėti su auklėtiniais, pasikalbėti, ką nors įdomaus papasakoti iš savo praeities, laukdavo ir džiaugdavosi, kai jaunuoliai užtraukdavo dainas jo žodžiais. Kartais iš graudulio net ašara sužibdavo akyse... Nesigėdijo. Ir kaip atjaunėdavo! Seminaristai žiūrėdavo apstulbę, kaip gali žmogus pasikeisti, kai nusimeta oficialumo kaukę, kai šypso- si, kai atsipalaidavęs.

Klierikams atrodė, kad Rektorius jokio pasitenkinimo nejau- tė, nešdamas seminarijos administravimo naštą. ... Kartą net prisipažino, gal vertėjo jam tapti matematiku...

) 16 (

Konferencijos rytas vis dar tęsiasi. Įtampą jau pajuto visi auklė- tiniai, ir patys ką nors padarytų, kad tik būtų lengviau Kalbė- tojui. Štai paprašytų padainuoti ar grigališkai pagiedoti - yra Seminarijoje klierikų choras, Profesorius visada su dideliu dė- mesiu ir atida klauso, skatina savo auklėtinius išmokti giesmių, dainų, išlavinti balsus, kad parapijose jie būtų šviesuliai — bet dabar jų nieko neprašo. Vis dar tyli, galop prabyla:

— O vis dėlto kai aš prisimenu tuos laikus, kai pats buvau seminarijos auklėtiniu, man jie atrodo laimingiausi gyvenime. Buvo tada trūkumų daug daugiau negu dabar, siauresnis buvo regratis, bet ir mažesni rūpesčiai...

Išsitraukia iš kišenės nosinę, nusivalo smulkiais prakaito la- šais išpiltą kaktą, žvilgteli į laikrodį. Laiko likę nemažai, bet Rektorius iš lėto krauna atgal į portfelį popieriaus lakštus, ku- rių taip ir nepanaudojo, jau lyg ruošiasi išeiti, tačiau po pauzės priduria:

— Kunigui reikia būtinai dviejų dalykų: tam tikro mokslo ir tam tikro išdirbto šventumo. Pamąstykite apie tai, priešaky — kunigystė!

Vėl tyli, žiūri pro langą, po pauzės lyg sau prataria:

— Geriau kunigams nesileisti į politiką, paklusti valdžiai, ramiau gyvensite, nebus skaudu dėl visokių smūgių, nebus skaudu...

Taip jis sako dabar, jau baigiantis gyvenimui, tačiau Nepri- klausomybės prieaušryje, kuriantis Lietuvos valstybei, skatino kunigus visur aktyviai dalyvauti, veikti, įtakoti.

Išeina nieko nepaaiškinęs, neatsisveikinęs, prefektas padeda apsivilkti paltą, paduoda kepurę, Rektorius tyliai uždaro duris ir vėl nugrimzta į pilką lapkričio dieną.

Klierikai nuščiuvę, nelinksmi, tokį savo Profesorių matė pir- mą kartą, neskuba skirstytis, šnekučiuojasi grupelėmis, jiems tą valandą gėda, kad ir patys visokių kvailysčių iškrečia.

Rektorius nežino, kur dabar eiti, kokius reikalus tvarkyti. Prie- kaištauja sau - ko gi prieš klierikus suskydo, kodėl jį šįryt apėmė praeities nostalgija — tikrai senatvė. Senatvė!

Pajunta jau beatidarąs Šventojo Kazimiero draugijos knygy- no duris, varpelis sutilindžiuoja, pribėga tarnautojas, pagarbiai sutinka. Poetas dairosi po kambarį, dar rytas, jos nėra, nors čia tarnauja kasininke, matyt, vėluoja, o gal susirgo, gal dukrelei kas atsitiko? Vėl neramu - tokia diena...

Knygyno pardavėjas atneša Maironio „Raštų“ pirmąjį to- mą, į kurį sudėta lyrika:

— Jūsų pažįstama ponia iš Amerikos prašė atsiųsti knygą su tamstos autografu, gal paskirsite žodelį?

Autorius iš lėto ima savo knygą, atverčia kur papuolė:

Dažnai meldžiuos karšta malda; / Sugrįžk, sugrįžki, valanda |... Kai žėrė jaunas įkvėpimas, / Jos balsui pritarė jaunimas...

Pasijunta lyg nudegęs pirštus... Jaunystė! Įkvėpimas! Juk nebegrįš! Reikia daugiau melstis už savo ramybę, sveikatą, ką čia jaunimas — kad jau ir bendrauti su jais nemoka! Betgi kar- tais užplūsta nenumaldomas jaunų dienų ilgesys, šokteli viltis — paliesiu lyrą kaip tada, neįmanoma atlaikyti, todėl ir šį septy- nių eilučių kūrinėlį neseniai parašė. Dabar niūrų rytą atversti pataikė...

Brūkšteli poniai į Ameriką lakonišką autografą, užverčia kny- gą, jau kyla, prisimena nepažymėjęs datos - vėl prisėda - svar- bu ženklinti laiką, jis mėgsta tikslumą.

) 18 (

Jau prasidėjęs dvidešimtojo amžiaus ketvirtasis dešimtmetis.

Poetas žino, kur ras nusiraminimą - kai vartys Lietuvos isto- rijos veikalus, rankios medžiagą savo naujajai dramai „Barbora Karalienė“, tuomet viską užmirš. Taip ir gelbstisi.

ca

PROFESORĖ pakeliui į amžinąjį būstą. Paskandinta baltųjų le- lijų kupstuose lyg neįžengiamuose Jordano upės brūzgynuose, kai nukrypęs iš tako į kairę ar dešinę pavojingai pasiklystum. Lelijos - kelio ženklas - vienakryptis...

Švintančio ryto saulėtas vainikas.

Gaila, kad nesurado Poeto neskelbto „Teksto“ ant juodo ko- lenkoro viršelių, kai rašė monografiją, kai tyrinėjo kiekvieną lapelį. Profesorė būtų susidomėjusi...

Griežtas kilnus profilis, bordo suknia, baltos pirštinaitės, le- lijos ir dar neuždėtas karsto dangtis, bet Profesorės čionai jau nėra...

Prie amžinybės vartų pasitinka Maironis:

— Per didelius šalčius ir pūgas išsiruošei, Profesore, gal žinai, kaip mano sode medžiai? 1929 metais buvo irgi atšiauri žie- ma, mano sode daug išgaišo nuo šalčio medžių, net sierenkos. Ar beliko dar kas mano sode?

— Medžiai... Sierenkos... Jau mums neturėtų rūpėti. Poete, tavo kūryba - viena iš pagrindinių gairių lietuvių literatūros istorijoje. Poezija kaip orientyras, kaip pastovus atskaitos taš- kas. Su Maironio vardu klostėsi ištisa poetinės kultūros epo- cha! Epocha! Siūliau, kad tau, Prelate, sostinėje, Vilniuje, iškilų

paminklą pastatytų, bet iki šiol sklando abejonės, mat šiame mieste nėra tavo žingsnių aido...

— Kilo klausimas dėl Vilniaus vyskupo. Roma apie mane nė klausyti nenorėjo, - guodžiasi Poetas.

— Tačiau rūpėjo tamstai Vilnius, su nuostabiu meistriškumu sostinei eilėraštį sukūrei, jaudinaisi, visur paminėdavai su vilti- mi, kad atgausime sostinę, parašei „Nuskriaustos lietuvių tau- tos atsišaukimą į pasaulio tautas“, apeliavai į Europos sąžinę dėl atskelto Vilniaus - Lietuvos širdies, dėl Tėvynės kūnui pa- darytos amžinos žaizdos. Sielojaisi dėl valstybės reikalų, ne sau garbės troškai...

— Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? / Šešėlis, kurs bėga greta! Šešėlis, šešėlis, šešėėėėėėlis! Patyriau savo gyvenimu, Pro- fesore, kokia garbės kaina! Šešėlis!

— Suprantu, sutinku - šešėlis, bet jį taip pat ne kiekvienas turi. Tavo, Kūrėjau, Šešėlis daug kam užstojo saulę, driekėsi per miestą, šalį, jis trukdė kitiems, sekė tave, stebėjo, tarnavo, viską dabar žino...

— Viską? — pirmąkart Poetas nusišypso. - Viską? Netiesa! Pasprukdavau aš nuo jo... Būtų labai nuobodu, jeigu kas nors žinotų viską. Mano gyvenimas niekada nebus užbaigtas, juk Šešėlio tarnystė ir dabar tebesitęsia, tik keičiasi jo pavidalai, kartais aš ir pats nebeatpažįstu. Bet vis tiek klausiu, Profesore, kaip šią žiemą mano sodas, daug triūsiau tupinėdamas apie medžius ir gėlynus...

— Betgi, Poete, pats parašei: siela tapo laisva nuo žemės dul- kių; jis prikopė išganymo viršūnę, kam nepaliaujamai tau že- miškieji rūpesčiai?..

— Profesore, juk pati žinai, kad mano gyvenime buvo daug

) 20 (

prieštaravimų. Kai atsigręžiu į savo septynių dešimčių vingiuo- tą kelią, kartais pats savęs nesuprantu, nustembu, net išsigąstu — kodėl žengiau vieną ar kitą žingsnį? O tamsta mane tiek tyri- nėjai, kilnojai kiekvieną popierėlį, rankraštį, laišką, įsigilinda- ma skaitei kūrybą, bet ar viskas tapo iki galo aišku, argi viskas? Aš turėjau daug paslapčių!

— Dar anksti kalbėti apie kūrybą, paslaptis, pažinimą, pakili- mus ir nuopuolius... Šešėli, kuris stovėjai naktimis užsislėpęs už Poeto rūmų kolonų, tu atsakyk, tu viską papasakok, kas žemiška, tu bėgai greta, bėgai ir bėgai, skubėjai, klupai, kėleisi, buvai su purpurine ar auksine mantija, buvai su pelenų spalvos ar purve išvoliotu drabužiu, tavo, Šešėli, lemtis - bėgti ir pasa- koti, - liepia Profesorė.

— Klausau, Šešėli, - sutinka Šeimininkas. — O su tavimi, Pro- fesore, kai čia apsiprasi, ne kartą kalbėsimės...

ŠEŠĖLIS:

— Mano Šeimininke, paminklo Vilniuje tau niekada nepasta- tys, laikai nebe tie. Nereikia, nes dar ir tyčiotis kas pradėtų - o po mirties svarbiausia ramybė. Geriau apsakysiu naujienas iš tavo sodo: mažai belikę vaismedžių - dvi obelys, vienos iš jų tik pusė kreivo kamieno, kita dar didelė ir tiesi. Jos tebežydi pavasariais, užmezga mažulėlius silpnus obuoliukus, kurie ne- sulaukia brandos. Kartais ta, kuri arčiau rūmų - saldinė - už- augina vieną kitą obuolaitį, o kreivoji lyg nelaiminga motina — viduryje brandinimo persileidžia, numėto žemėn - po nesvei- kus vaisiukus skruzdėlės ir kirminai landžioja, paukšteliai su- lesa, pakapsi ir šimtametės senės varnos, kurios tave gerai pamena. O štai kriaušė kairėje sodo pusėje kasmet žydi lyg

dvidešimtmetė jaunamartė, aukšta, kupli, jau stogą siekia, at- žalas iš kamieno leidžia. Kaip ir tikėjaisi, Šeimininke, po tos šaltosios žiemos rašydamas laiške save bičiuliui: lieka viltis, kad gal iš kamieno atžels... Atžėlė! Kriaušė primezga vaisių, užau- gina, jie aplaukėję, bet žmonės dar ragauja, aptarinėja, kokią čia veislę, Sodininke, buvai įskiepijęs? Užtat du ąžuolai, ku- riuos krašte sodo arčiau Nemuno pasodinai, ir dvi lygiakamie- nės tuopos - milžinai - ne medžiai, seniai rūmus praaugo, patra- kę vėjai jų viršūnėmis švilpauja, žinias nešioja, paukščiai išskren- da ir grįžta. Siūruoja. Dar kelias kartas pasitiks. Vaiskrūmiai, gėlynai - nebe taip svarbu, vienadieniai dalykai, neverta krims- tis — viskas greitai kinta. Nutolo tie laikai, kai, Šeimininke, pats savo sode mokei Namų ruošos mokyklos mergaites prižiūrėti rūtų darželius, auginti gėles, sodininkauti. Žinau, tau nepatik- tų klevai, jų vėl priaugo, išsiskėtriojo, užgožia saulę, skriaudžia tavo senutes obelis. Tikriausiai juos rautum. Betgi vienas juo- kingas nutikimas tebėra prisimenamas, kai tu kartu su vyrais traukei virvę, kad išluptum su šaknimis seną klevą, mat reikėjo sodui žemės ir erdvės.

— Pamenu, pamenu, virvė nutrūko, nuvirtome visi į žolę, mane darbininkai prispaudė, vos šonkauliai sveiki liko. Buvo visiems išgąsčio, o man tik juokai, dar tyčia pagąsdinau, kad jau mirštu...

Profesorės laidotuvių dieną, prieš pat Naujuosius metus, pa- saulis paskendęs snieguose, baltuma - aikštinga karalienė - už- gožusi visas spalvas, dangus vis dar atviras, byra ir byra mažu- lėlės snaigės, lyg nematoma ranka kimštų kuo storesnį amžiny- bės apklotą. Tamsi palydų procesija iš lėto juda tarsi juodai

) 22 (

baltame kine, stumdosi lyg vatos gniutule. Dunksi lediniai grumstai į vienišos keliauninkės karstą.

Poetas ir Profesorė suklusę, ar nuskambės „Marija, Mari- ja“? Kad tik sušalę ir susnigti laidotuvininkai nepamirštų gies- mės, nepaskubėtų išsiskirstyti. Iš baltos miglos pakyla skardūs giedotojų balsai, jų aštrumas kimba prie smulkių medžių šake- lių, barsto ant veidų šerkšną: Marija, Marija, / Skaisčiausia leli- ja, | Dangaus karaliene šviesi! /.../ Vargai kasdieniniai / Kaip pančiai gelžiniai / Mus rišti kada bepaliaus?

— Viskas, iškilioji Profesore, štai jau esame aukštose erdvėse, žemėje liko tik mūsų šešėliai, jie tegul velka geležinius pančius!

ca

Šešėlis supranta - jam teks pasakyti daug tiesos, bet kai kada ir pameluoti, apgauti, nuslėpti, nes tiesa ir tiesa, ką mano kiti, ką jie kalba, ką ir kaip rašo, - tokia tiesa ne visada reikalinga, gyve- nimas nuo jos apkarsta. Poetas per savo amžių patyrė daug nuoskaudų, kai kurie dalykai jam lyg kokie septyni kalavijai su- žeidė širdį ir sielą, lyg užkeikti nuodai apkartino sąmonę, kiti - užsimiršo arba pats juos tarsi seną nuorūką sutrypė į žemę.

Tačiau juk neužmiršta šlovingoji praeitis! Poezijos didybė! Ne- pralenktas talentas! Amžinas pripažinimas! Nesimuistyk, Sešė- li, gyvenk ne tik šia diena!

Šiuo metu Šeimininkas neramus, jo širdį dilgo jauna mūza — netikėta, įdomu, svarbu... Poetas vienišas, pasiligojęs, dažnai

gniuždomas, nors iš šalies šaltas ir išdidus. Uždaras, su kauke, net kiek pasipūtęs - taip apie jį kalbės žmonės ir vėliau. Pačioj jo prigimty bene buvo tas ryškus didingumo bruožas. Tačiau dabar šiluma suspurda lyg jaunas balandis krūtinėje, senatvės našta tarsi smėlio maišas nukrenta, veido raukšlės iš- silygina, akys sušvyti — viskas akimirksnį užsimiršta. Viskas! Šią popietę susitiks...

Šešėlis vėl užima pozicijas prie kolonų, jo ilgos kojos, liemuo, krūtinė, galva įdienojus nutįsta per visą Rotušės aikštę, paskui su saule sukasi vakaropi, užkrenta ant Šeimininko rūmų stogo, bet į sodą prasiveržti nespėja, užeina debesys, kiek čia tos žie- mos dienos, viskas nugrimzta ir dūla rūmuose tarp storų sienų, aklinai uždarytų langų - laisvė tik mansardoje...

ca

1925 metų pavasaris kapstėsi ilgai, šaltis visus išvargino. Ga- lop sode pražydo snieginės, žibutės, vėliau narcizai. Ši žiema Poetui buvo nelengva - didelis paskaitų krūvis, Seminarijoje pradėtos grandiozinės statybos, laikraščiuose — nesibaigiantys kūrybos puolimai, gęstantys troškimai, besiglaustanti vienat- vė. O ir užsnūdusi poezijos mūza ar bepabus? Jau prieš gerą dešimtmetį Liudui Girai rašė:

Man jau antri metai, kai jausmai užmigo ir giesmė nutilo; nevienodi Dainių keliai...

Tačiau ir po tokių nusiminimų plunksna vėl sušvisdavo kū- rybos deimantais ir eilėraščiai guldavo ant popieriaus... Šiuo

) 24 (

metu buvo paniręs į Lietuvos istoriją, globstėsi su savo myli- miausiu personažu - Vytautu Didžiuoju, jį idealizavo, juo tikė- jo ir stiprinosi, tačiau rašydamas dramą apie Karalių, pagaudavo rašąs ir apie save:

Toksai ant žemės čia žmogaus likimas! / Ateina laikas: nori ar nenori, / Kitam užleisti reikia vietą...

Istorija, kasdienybė, laikinumas, amžinatvė — visa susipynė. Poetas dar troško tikros širdies draugystės. Aplinkui tiek šur- muliavo ir sukiojosi žmonių, tačiau vienatvė vis tiek graužė ir kankino, dažnai jautėsi nuviltas ir nereikalingas. Prisipažino:

- Jaučiu didį dvasios badą...

Vien pareigos! Kartais užsidarydavo kambaryje, dėliodavo pasjansą, niekas nedrįsdavo sutrukdyti.

Velykos išaušo balandį. Tuojau po jų vieną popietę į svečius pakvietė bičiulis kunigas Mykolas Vaitkus.

Kunigų gyvenime daug vienatvės, rutinos, tad jie troško daž- niau bendrauti prie kavos ar arbatos puodelio su skaniais pyra- gaičiais, neužmiršdami ir baltojo vyno taurės. Vis pas kitą ku- nigą kiekvieną savaitę rinkdavosi artimų draugų būrelis. Pas Maironį užsukdavo ir dažniau - jo būstas buvo erdviausias, o ir vaišės gausesnės — Sesuo lepino Brolį ir jo bičiulius. Net ir kunigijos draugėje Prelatas nebuvo itin kalbus, mėgo daugiau klausytis, o kai tardavo žodį - tik svarų. Atrodė, tarsi save tau- po. Baisiai nemėgo ginčų - tuomet iš karto atsisveikina ir trau- kia namo.

Labiausiai atšildavo pas kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą per Juodąją vakarienę po velykinių rekolekcijų Vytauto baž-

) 25 (

nyčioje, kai už stalo sėsdavo trylika dvasininkų. Tuomet Poetas su komentarais ragaudavo pasninko valgius, juokaudavo, kad gydytojas patarė nevalgyti, o paragauti juk galima... Kunigai patraukdavo vienas kitą per dantį, pasišaipydavo, Prelatas liep- davo šeimininkėms apstoti Adomą Jakštą - Aleksandrą Damb- rauską, krauti valgius į jo lėkštę, nes šis baisiai sudžiūvęs. Mė- go pasakoti įspūdžius iš Peterburgo, Šveicarijos, Italijos. Papo- rindavo ir neseniai išgirstą anekdotą, o kadangi susirinkdavo po išpažinčių klausymo, ta tema ir pašmaikštaudavo:

— Jaunas kunigėlis klauso išpažinčių, piemenukas stena, ste- na, nedrįsta paskutinės nuodėmės ištarti, ganytojiškas tėvelis drąsina vaiką, o šis vis nedrįsta, vos neverkia, prisipažįsta, kad labai bijo. Pagaliau išpažįsta - kunigėli, kai tamsta aną nedėl- dienį įlipai pamokslą sakyti, aš pamislijau, kad tas rupūžė vėl kokį pasninką užduos.

Visi atsipalaiduoja. Kartais net garsiai juokiasi, vienąkart Mai- ronio pensnė sriuboje paskendo, bet nieko - išsiėmė ir toliau valgo.

Atsisveikindamas su šeimininkėmis, Poetas nepamiršta mes- telti pagyrų žodį:

— Na, moterys, jūsų gaminiai nepakenčiami. Prisiragavau, vos apsisuku. O kas būtų, jei būčiau dar ir prisivalgęs.

Tačiau ne visada Prelatą užvaldydavo pakili ir linksma nuo- taika...

ŠEŠĖLIS:

- Šeimininke, reikia pripažinti, jog tu visai kitaip elgdavaisi mišrioje pasauliečių draugijoje. Tą paliudijo ir kunigas My- kolas - tuokart Poetas būdavo toks paprastas, mielas, gana

) 26 (

linksmas... Maironis — pasaulio kunigas, mėgstąs žmonių draugiją, gyvenąs plačią žmogiškų išgyvenimų skalę. Vien vy- riška kompanija, tos pačios pakyrėjusios kalbos, nei juokų, nei žaismės — tokia aplinka tave slėgdavo. Jausdavaisi tarsi belaisvis...

— Taip, sutinku, juk aš Poetas: Nenurimstanti ieško dvasia / To, kas dora, gražu ir kilnu... Man reikėjo įkvėpimo, visur jo ieškojau, būčiau brangiai užmokėjęs už dangišką kūrybos paly- tėjimą, už dvasios sumirgusius žaibus, o pasauliečių sambūriuose nuotaika visai kita nei uždaruose kunigų pasėdėjimuose, visai kita... Aš pats ir paraginau kunigą Mykolą burti draugėn meni- ninkus - vyrus ir moteris, deklamuoti, dainuoti, muzikuoti, jis man pritarė, dėl manęs ir stengėsi...

Dabar Prelatas ir skubėjo pas bičiulį Mykolą, čia susirinkusi kompanija buvo linksma, dar rideno Atvelykio margučius, tik- rino kiaušinių stiprumą, mainėsi, įsišėlo ir išdykėliškai kaišiojo vieni kitiems į kišenes. Poetas turėjo silpnybę velykinių margu- čių raštams ir vingrybėms, keletą pačių dailiausių paguldęs sve- tainėje ant lentynėlės grožėdavosi visus metus, kol per kitas Velykas gaudavo naujų, dar gražesnių. Svečiuose pas kunigą Mykolą per šėlsmingumą atsitiko ir nešvarių dalykėlių, kai ne- labai kietas kiaušinukas kurio nors svečio kišenėje susitrynė. Bet visa tik juokai - atsipalaiduoti, užsimiršus juoktis, glaustis pažįstamų būryje - tegul ir neatviraujant, tačiau valandos ma- lonios. Aišku, aukštajam Svečiui į kišenes niekas kiaušinių ne- kaišiojo. Viena viešnia prikibo prie Poeto - būtinai parašyti į jos albumėlį eilėraštį. Palangoje ar savo namuose kartais taip elgdavosi - brūkšteldavo ponioms posmelį, tačiau svečiuose

retai rizikavo, bet tądien, paveiktas šventiškos nuotaikos, su- tiko. Sutiko, galvojo - gal sukurs kokį kalambūrą apie kiauši- nių daužymą, bet iš karto suprato, kad nesinori juokauti, ne- traukia, o rimtai parašyti ekspromtu, kai plunksna po truputį šimpa - tikra bėda... Suirzo, išėjo į kitą kambarį, parimo ant palangės, ilgai žiūrėjo į Rotušės aikštės stogus, be reikalo be reikalo be reikalo sutiko. Tačiau jis laikėsi žodžio. Laikėsi vi- sur ir visada.

— Negaliu, ponia, jeigu norite, paimsiu tamstos albumėlį, kitąkart grąžinsiu, negaliu kokį juokelį, kaip prašote, išgaravę juokai, prabočyktt...

Tačiau ponia itin atkakli:

— Šiandien, tik dabar, negaliu atiduoti, dar kokia mūza pas jus radusi iš pavydo paslėps mano albumėlį, tik šiandien, pra- šau dabar!

Poetas dar kartą išėjo į kitą kambarį, grįžo po gero pusva- landžio.

— Paskaitykite, garsiai paskaitykite, kad visos ponios girdė- tų! - reikalavo linksma kompanija.

Jis atsikrenkštė, įkvėpė oro ir tyliai prabilo:

— Eini, kaip amžinas keleivis / Be prieštaravimų maldos, / Ir laimę čia tik kaip praeivis / Žinai iš tolimos gaidos... / O vis tik ilgisi krūtinė... - nutilo, užvertė knygelę.

— Skaitykite toliau, skaitykite! - smalsavo ir šūkčiojo viena per kitą damos. — Ak, kaip jautru, kaip gražu, bet liūdna, skai- tykite, ko ilgisi krūtinė, kaip įdomu, skaitykite, ko ilgisi?..

Tačiau Prelatas tylėjo, keistai ir liūdnai šypsodamasis apžvelgė svečius. Šurmulys po truputį rimo, jis poniai ištiesė albumėlį, tarstelėjo:

) 28 (

— Kiekvieno krūtinė ilgisi ko nors kito, miela ponia, ko nors kito, pati paskaitysite.

Atrodė, lyg kas būtų negero atsitikę, Poetas atsiprašė, pasa- kė esąs pavargęs, dar turįs namuose darbo, visiems linktelėjo.

Kai jau užsivilko apsiaustą, rankoje laikė skrybėlę ir kori- doriuje pasuko link laukujų durų, pavymui šūktelėjo kunigas Mykolas:

— Prelate, supažindinsiu su savo kaimyne, ji tamstai nori mar- guti dovanoti - patį spalvingiausą, savo piršteliais nudailino...

Moteris buvo labai jauna, ant rankos sublizgo vestuvinis žiedelis, jos šviesūs garbanoti plaukai krito ant švelniai mėly- nų akių.

— Beatričė, - nedrąsiai ištarė ir visa skaisčiai nuraudo, ištiesė margaspalvį kiaušinį.

Poetas pro pensnė viršų žvelgė į moterį, po ilgokos pauzės prašneko:

— Labai malonu, jaunoji ponia, bet neimsiu dabar tamstos dovanėlės, mano rankos tvirtos, sutrinsiu, gaila bus tokio gro- žio, užeikite, kunige Mykolai, su Beatriče kurį vakarą į svečius, tada ir atnešit savo meno kūrinį, lauksiu!

Nusileido laiptais žemyn, atsigręžė, ji tebestovėjo tarpdu- ryje, droviai šypsojosi, vos vos kilstelėjo ranką pamoti, jis nu- kėlė skrybėlę, linktelėjo, valiūkiškai blykstelėjo Išeinančiojo akys.

Tai buvo gyvos, patrauklios ir mėlynos kaip dangaus mėlynė akys. Tokių akių gyvenime neaptikau...

Poeto akių gelmė įsiminė daug kam - pajusdavo jų skvarbu- mą ir tarsi kiaurai permatantį žvilgsnį.

Rotušės aikštėje pro bažnyčių bokštus leidosi didelė saulė, Maironis pasuko į Santaką, upių sandūros vanduo teliuskavo nuraudęs nuo spindulių, pavasario vakaras buvo šiek tiek vė- juotas, užsismaukė žemiau skrybėlę, pasistatė apykaklę. Gal- voje skambėjo paties tik ką užrašyti žodžiai:

O vis tik ilgisi krūtinė...

Iš priekio artėjo vyriškis, pažino — bičiulis Režisierius. Daž- nai pasikalba, nors šįvakar norėjo pavaikštinėti vienas, pavar- go nuo ponių įkyrumo, nuo to eilėraščio įtampos, tačiau ne panelė - negi rodysi nuotaikas...

Žodis po žodžio - mezgė kalbą apie šį bei tą, prisiminė Dan- tę, Poetas garbino šį italų rašytoją, profesoriaudamas Peterbur- ge apie jį buvo lietuviškai paskaitą parengęs, prašneko ir apie jo Beatričę:

— Kiekvienas menininkas turi savo Beatričę, nes kitaip jo kū- ryba būtų negyva...

— O pasakyk, Prelate, ar turi savo Beatričę, tik atvirai!

— Turiu, - tiesiai atsakė Poetas, daugiau netaręs nė žodžio.

Taip pasibaigė pašnekesys, paėjo kiek tylėdami, nusileido saulė, nudūlavo gilyn į senamiestį Režisieriaus figūra. Poetas grįžo į upės pakrantę, dar norėjo pasivaikščioti vienas. Leng- vas vėjas kuteno nosį pavasarinės žemės kvapu, o širdį užliejo keista ramybė.

Grįžęs namo, išsitraukė iš stalčiaus albumėlį, į kurį prisi- kaišiojęs atvirukų - įvairių dailininkų reprodukcijų, daugiau- sia iš Ermitažo, juos įsigijo gyvendamas Peterburge, nes daž- nai nueidavo į muziejų pailsinti sielos. Vertė albumo lapus, ieškojo reprodukcijos „Dantė apverkia Beatričę“, surado, įsi- žiūrėjo į vienišą italų poetą, sukniubusį ant suolo. Pagrindinę

) 30 (

atviruko dalį užėmė jaunų moterų figūros, tarp kurių besto- vinti ir baltarūbė Beatričė. Vardas reiškia - ji, kuri laimina, laimės nešėja...

ca

Ši vasara Palangoje graži, nugairinta šviesių vėjų, tačiau ypač triukšminga, daugybė bičiulių, nesibaigiančių bendravimo va- landų. Dabar trečiojo dešimtmečio vidurys. Poetas dar sveikas, tvirtas ir linksmas, visur dalyvauja, kas kviečia įdomiai praleis- ti laiką, o ir pats ką nors sugalvoja. Kurorte jis tarsi nusiima nuo savęs darbo metų sunkenybę, nusiplėšia oficialumo šydą, viską nerūpestingai įmeta į jūros bangas, užsimiršta... Tačiau ne visada.

Jiedu su kunigu Mykolu prie vakarienės susėdo pirmieji, Pre- latas į savo vietą - gale stalo, čia jis sėdi kasmet, kad visus ganytų ir linksmintų. Upas buvo geras. Rinkosi valgytojai — kunigai, vyrai, moterys, dailios jaunos studentės. Klebonijos sode stovėjo vila, į kurią priimdavo atostogauti ir pasauliečius, gana margą publiką, o maitintis visi sugužėdavo kartu į klebo- nijos svetainę.

Apsunkę ir sotūs aptūpė suolus verandoje, nesiskirstė iš kar- to, paprastai pajudėdavo į vaikštynes prieš saulėlydį, tuomet pasidaliję grupelėmis traukdavo link tilto. Tačiau šį vakarą Poetas pastebėjo kelias jaunas nepažįstamas paneles, išklausi- nėjo, ką jos veikia, pabarė, kodėl studijuoja ne Lietuvos uni- versitete, O užsienyje.

— Patikrinsiu, ar mokate lietuviškų dainų apie mergelę, ber- nelį, vainikėlį, rūtelę ir seklytėlę, padainuokite, o jeigu nemo- kate, parašysiu į jūsų universitetus, kad elgesį sumažintų...

Merginos sutriko, kad pats Poetas su jomis familiariai kalba, bet suprato, jog dėl dainų nejuokauja. Pataikė. Studentės buvo balsingos dainininkės, mokėjo begalę senovinių dainų, girdėtų dar iš močiučių. Kai pradėjo - galo ir nebuvo, traukė lenkty- niaudamos vienos su kitomis, o ir klausytojai nesnaudė, prita- rė, Prelatas džiaugėsi, plojo, ragino, neleido nė minutę tylėti. Jau ir saulė nusileido, ir nebebuvo kur skubėti, o dainos vis skambėjo. Staiga stojo pauzė, merginos susimirksėjo, susirodė pirštais ir aukštais balsais užtraukė: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus...“ Autorius iš karto nurimo, veidas pasikeitė, tar- si kas būtų uždėjęs amžinąją jo kaukę, pasitraukė kiek toliau nuo visų, atsisėdo kampe ir klausė, net neplojo, kažkam pasi- rodė, kad šluosto ašarą... Dainininkės nesuprato - galbūt jos išsišoko, gal įžeidė Poetą. Pabaigusios dainą nutilo, žiūrėjo į jo veidą, o jis tyliai teištarė:

— Dėkui, dėkui, gal dar ką mokate, man taip malonu klausy- ti, suprantu, kad mano eilės gyvos...

Studentės Poeto žodžiais tikrai mokėjo nemažai dainų, ta- čiau jis neleido tą vakarą visų išdainuoti. Neramiai sukruto sa- vo kampe, mostelėjo ranka:

— Jūs balsus prarasite, rytoj turėsiu brangių vaistų pirkti, o apie mane kalba, kad esu šykštus. Jau vėlu, kunigai išeina na- mo miegoti, kad paskui nepasakotų ir apie mus tokių anekdo- tų: atvažiuoja naktį kunigą vežti pas ligonį, prižadina, tas ren- giasi, vežikas laukia vežime, laukia laukia, kunigo vis nėra, nuei- na ieškoti — žiūri vėl užmigęs. Kad trenkė į langą ir ėmė rėkti —

jei kunigas, tai ir kunigauk! Dabar mano eilė jums už dainas atsilyginti, rytoj prašau pasiruošti — po pusryčių bus siurprizas, tačiau pietauti neteks, reikia ką nors įsimesti į maišelį, kad ba- du nenumirtume...

Rytas išaušo puikus. Prelatas sėdėjo paslaptingas už pusry- čio stalo, ragino greičiau valgyti, visas spurdėjo ir nerimo. Ir štai paaiškėjo siurprizas: kelionė arkliais į Preilą pažiūrėti brie- džių. Vasarotojas pasiprašė Palangos klebono dviejų arklių, il- gadrobynio vežimo, kuriuo šieną veždavo, ten buvo sumeistrau- tos laikinos pasostės. Maloni ir triukšminga draugija susėdo į vežimą, kelionei vadovavo Poetas, kartais paėmęs iš vežiko va- deles dar pats ir važnyčiojo.

Jis buvo puikiai nusiteikęs - linksmas, judrus ir išdykęs.

Kai pusiaukelėje triukšmas ir spygavimai nutilo, Vadelioto- jas sustabdė arklius ir pranešė:

— Suku atgalios, jeigu neišgirsiu jaunųjų panelių pasirody- mo, vakar jau pamiklinote balsus, liko dainelių daug neišdai- nuotų...

Merginos nesipuikuodamos tuojau užtraukė, ir taip visą li- kusį kelią - kai tik jos nutyla, Poetas jau ir stabdo arklius. Ban- dė dainininkes pakeisti kunigai ar kiti vasarotojai, bet vis buvo reikalaujama studenčių. Tik staiga vežikas sušuko:

— Tylos, nubaidysite!

Už pušelių savo vainikuotas galvas iškėlę dairėsi briedžiai, jie sustojo ir tarsi nustebę žiūrėjo į žmones, paskui apsisuko ir ramiai nužingsniavo savo keliais. Visi nurimo, grįždami tyliai šnekučiavosi, o Poetas ir visai pasislėpė po savo dideliu drobi- niu apsiaustu - Dievas žino, ką mąstė, ką prisiminė, ką mintyse kūrė...

) 33 (

Tos vasaros nuotykiai nesibaigė. Sugalvojo jaunuomenė atsa- komąjį siurprizą Profesoriui. Jeigu jau žaisti ir linksmintis — tai iki galo! Netikėtumų lenktynės!

Vieną vakarą, kai visi ant tilto džiaugėsi saulės laida, studen- tės pareiškė Poetui:

— O rytoj po pusryčių kviečiame mes - staigmena! Šilčiau apsirenkite!

Kvietimas sukėlė Poetui nerimo ir jis prisispyręs reikalavo pasakyti, kodėl vasarą reikia apsirengti šilčiau, ar jie kur į šiaurę keliausią? Po ilgų tardymų merginos nedrįso slėpti sa- vo užmačių:

— Plauksime buriniu laivu į jūrą, jau kapitonas pasiruošęs!

Poetas sutriko, veidu nuslydo neramus šešėlis, bet nedrįso išsiduoti — jis prisibijojo vandens, nes nemokėjo plaukti. Ne- mune mėgo su bičiuliais laiveliu pasiirstyti, tačiau kai vėjas kil- davo, vanduo bent truputį pasišiaušdavo - į valtį nė artyn, šmaikštaudavo - juokai maži - galiu kaliošėlius prisemti.

— Įdomu, įdomu, dar po jūrą laivu su merginomis neplau- kiojau. Matysim, kai saulutė patekės, - nusijuokė Profesorius ir daugiau netarė nė žodžio.

O rytmetį saulė patekėjo skaisti, vėjelis lengvas, bangos spin- duliavo lyg ant slystančio šilko. Poilsiautojas paėmė už paran- kės kunigą Mykolą, ir visi juokaudami apie kaliošėlius pasuko į pajūrį.

Išvyka buvo linksma, Poetas baimės neparodė, vėl pokštavo, tačiau šį kartą dainų neprašė - klausėsi jūros šniokštimo, vėjų švilpavimo, žuvėdrų klyksmo. Tik gerai jį pažįstantis žmogus galėjo pastebėti, kad veide įsitempusi raukšlė, kartais mintimis iš malonios draugijos išslysta, atsiduria kažkur kitur, toli...

Paplaukioję jūroje, visi ant kranto prie burlaivio nusifotog- rafavo — Vasarotojo ilgasis apsiaustas tamsus, mat liepta apsi- rengti šilčiau, ant galvos — balta didelė skrybėlė, o rankoje — elegantiška lazdelė.

Vakare prieš saulėlydį dangus murksojo debesuotas, krapnojo, tad visi nutarė pasilikti namuose. Poetas pirmasis pasiūlė žaidi- mą - žodžių spėliones, jis mėgo per atostogas maloniai mankš- tinti smegenis. Tačiau niekas nedrįso rizikuoti pirmas, tad Ini- ciatorius apsisprendė:

— Štai aš išeisiu į kitą kambarį, jūs sugalvokite kokį žodį, o sugrįžęs bandysiu perkąsti jūsų mintis.

Visi ilgai ginčijosi, kol Laukiantysis pats ėmė brazdintis apie duris.

— Įeikite! - sušuko panelės.

Tada ir prasidėjo. Poetas bėrė klausimą po klausimo, vingu- riavo gana logiškai, matematiškai:

— Ar tas dalykas vien idėjų srity, ar tikrovėj? Ar mūsų plane- toj, ar kur kitur? Ar ant žemės, ar kur kitur? ... Ar Palangoj? ... Ar šitam kambary? ... Ar ilgaskvernis? Ar? Ar? Ar? - Vadinasi, tai Maironis!

Visus nustebinęs savo lengva pergale, sulaukė entuziastingų ka- tučių. Kai klegesys ir spėlionės nusibodo, jaunimas ėmė prašyt:

— Poete, paskaitykite savo eilėraščių, juk rašote, matėme jus ant žemės gulintį prie Birutės kalno, turėjote ir popie- riaus, ir parkerį, jau kelis kartus matėme, bet netrukdėme, rašote, rašote...

Poetas lyg truputį išsigando, ėmė gintis:

— Ne, ne, dainų čia nekuriu, kitus darbus dirbu, krapštinė-

) 35 (

juos prie dramos, režisierius Borisas Dauguvietis skubina, iš po plunksnos tekstą plėšia, pykstu ant jo, nes kūryba yra reikalin- ga atsidėjimo, naujų eilių neturiu, neparašiau. O ir skaitytojas aš prastas, dažnai prieteliai supeikia, kad be jokios išraiškos lyg poterius beriu. Ne, ne!

Bet klausimas buvo tučtuojau išspręstas. Kunigas Mykolas drąsiai nuėjo į Prelato kambarį ir nuo stalelio atnešė „Pavasa- rio balsus“, tuos įmantriuosius, su mūzų nuotraukėlėmis. Skai- tyti gavo studentės, jos vertė lapą po lapo, kambaryje įsivyravo mirtina tyla, po to įsijungė kunigai, atrodė, kad poezijos vis dar negana. Nestabdė skaitančiųjų ir Autorius. Jis sėdėjo lyg koks neprieinamas kalnas, užsigalvojęs, susikaupęs, tarsi pir- mą kartą girdėtų nežinomo poeto eilėraščius.

Kai kažkas „Pavasario balsus“ užvertė, padėjo ant stalelio, visi dar valandėlę tylėjo, niekas nedrįso prabilti, laukė...

— Labai ačiū. Malonią valandą praleidau. Nebūčiau manęs, kad mano eilės būtų tokios malonios klausyti!

Tuomet atsistojo, visi pradėjo ploti, jis tik šyptelėjo ir nusi- tolino į savo kambarį.

Kartais popietės valandomis vasarotojai matė Poetą verandoje palinkusį prie popierių, stengėsi netrukdyti, nesimaišyti akyse. Tačiau jis pats kvietė prisėsti, pakalbėti, visai nejuokaudamas sakė — man reikalingas įkvėpimas... Ypač maloniai šnekučiavo- si su studentėmis, su poniomis. Įkvėpimas! Visur